Nepalankios permainos naujame Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte

Šiuo metu Lietuvoje galioja dar 1995 m. sausio 31 d. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, pagal kurį, Lietuvos Respublikos viešieji pavadinimai (ženklai, užrašai, iškabos, vietovių ir gatvių pavadinimai ir kt.) privalo būti rašomi valstybine kalba.

Viešuosius pavadinimus kita nei lietuvių kalba leistina iškabinti tik turistiniams tikslams, visgi šis užrašas negali būti didesnio formato nei užrašas lietuvių kalba. Tiksliau tai nustato Valstybinės lietuvių kalbos komisijosnutarimas priimtas 2012 m. lapkričio 8 d.  „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ , kurio 1 ir 2 punktas skelbia, kad tarptautinės komunikacijos poreikiams rašytinė ir garsinė informacija viešajame transporte, muitinės įstaigose, viešbučiuose, bankuose, turizmo biuruose ir reklamose, šalia lietuvių kalbos, gali būti pateikiama ir kitomis kalbomis. Informacija pateikiama kita nei lietuvių kalba negali būti išsamesnė bei tekstas negali būti didesnio formato nei užrašas valstybine kalba. Reikėtų pabrėžti, kad toks nutarimas įsigaliojo neseniai ir buvo priimtas dėka Europos žmogus teisių fondo (EFHR) įsikišimo, kuris atkreipė dėmesį į iki šiol buvusią užsieniečių diskriminaciją. Daugiau apie tai.

Šiuo metu galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme nėra sąvokos  „viešasis užrašas“ apibrėžimo. Autobusų maršrutų pavadinimai, skirtingai nuo gatvių pavadinimų, nėra laikomi viešaisiais užrašais. Būtent todėl Valstybinės kalbos inspekcijos bandymai apskųsti Šalčininkų autobusų parko bei Vilniaus rajono autobusų parko direktorius už lentelių naudojimą, ant kurių, greta lietuvių kalba parašytų maršrutų pavadinimų, atsirado pavadinimai lenkų kalba, baigėsi nesėkme, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė palankų nutarimą panaikinanti Inspekcijos paskirtas baudas.

Visgi 2013 m. gegužės mėnesį, Seimas užregistravo Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą, kuriame sąvoka „viešasis užrašas” buvo apibrėžta kaip „bet kokia rašytine forma perteikta informacija pastato viduje arba išorėje ir kitose visiems matomose vietose”. Kaip nustato kiti naujojo įstatymo straipsniai, tai vietos valdžia, suderinus su Vyriausybės įgaliota institucija, privalės nustatyti kada bus leistina iškabinti viešuosius užrašus turistiniams tikslams kita nei lietuvių kalba (str. 17, įst. 4). EFHR norėtų pabrėžti, kad siūlomos įstatymo pataisos ir tariami sprendimai atsižvelgiant į tautines mažumas kelia grėsmę, kadangi nebus užrašų kita nei lietuvių kalba, jeigu vietos valdžia nuspręs, kad nėra tam pagrįstos turistiniais tikslais būtinybės.

Naujojo įstatymo priėmimas ateityje gali sudaryti situaciją, kurioje bus atsižvelgiama tik į turistinius poreikius, kai tuo tarpu tautinių mažumų interesai bus ignoruojami. Naujojo įstatymo padariniu būtų lentelių trūkumas turistų nelankomose, nors gausiai tautinių mažumų apgyvendintose, gyvenvietėse. Su tuo susidurtų Šalčininkų ir Vilniaus rajonai, kur atitinkamai lenkų tautybės atstovai sudaro 77,8% ir 52,1% gyventojų. Įstatymo priėmimas taptų dar vienu žingsniu ribojančiu tautinių mažumų teises, kas neabejotinai susilauks kritikos iš tarptautinių organizacijų.

EFHR primena, kad pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, regionuose gausiai apgyvendintuose tautinėmis mažumomis, valstybė privalo siekti užtikrinti, kad mažumos kalba būtų skelbiami tradiciniai vietovių pavadinimai, gatvių pavadinimai ir kiti viešojo pobūdžio  topografiniai įrašai, kai yra tam poreikis. Apie Lietuvoje pasitaikančius paradoksus jau rašėme.

EFHR tikisi, kad Lietuvos valstybė, priimant kitus įstatymus, nepamirš savanoriškai prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir atmes įstatymų projektus, kurie kelia grėsmę žmogaus teisėms bei savo piliečių – tautinių mažumų interesams.

Įstatymo projekto tekstą rasite čia.

EFHR