EFHR susitikimas su Patariamuoju Komitetu dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos taikymo

Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) susitiko su Patariamuoju komitetu dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos taikymo. Susitikimo metu buvo aptarti aktualiausi klausimai, susiję su tautinių mažumų apsauga. Lietuva nuo 2010 metų neturi įstatymo, reguliuojančio tautinių mažumų teises, kas sukelia ilgalaikius padarinius – iki šiol galioja taisyklės, kurios gali būti įgyvendinamos tik pagal nepriimtą įstatymą, vardų ir pavardžių bei gatvių pavadinimų rašymo klausimai yra interpretuojami Lietuvos valdžios be jokio teisinio pagrindo.

Patariamojo komiteto atstovus ypač sudomino bendradarbiavimo nebuvimas tarp valdžios ir nevyriausybinių organizacijų sektoriaus. Taip pat atkreiptas dėmesys į valstybinių institucijų pasyvumą nagrinėjant skundus dėl diskriminavimo. Padėties Lietuvoje problematiką patvirtina auganti agresija kibererdvėje, kuri pasireiškia komentaruose, kurstančiuose neapykantą ir prievartos naudojimą tautinių mažumų atžvilgiu.

EFHR ir dvi kitos susirinkime dalyvaujančios Nevyriausybinės organizacijos pabrėžė, kad Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija Lietuvoje yra laikoma politiniu dokumentu, o ne tautinių mažumų teises užtikrinančiu teisiniu aktu.

EFHR atstovavo profesorius Fernand de Varennes, kuris pripažįstamas vienu iš geriausių ekspertų žmogaus kalbinių teisių klausimai. EFHR palaiko profesoriaus nuomonė dėl to, kad Lietuva paskutiniu metu, deja, atsilieka tautinių mažumų teisių apsaugos srityje.

„Mano manymu, galima pažymėti, kad Lietuva žengė žingsnį atgal dėl tautinių mažumų apsaugos lygio ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos diegimo. Šis teiginys yra pagrįstas objektyvia žingsnių, kurių Lietuva nežengė paskutiniais metais, analize, o taip pat atsižvelgiant į pakeitimų, kuriuos anksčiau Pagrindų konvencijos ekspertų Patariamasis komitetas ir kiti žmogaus teisių organai vertino teigiamai, pašalinimą 2010 metais (…) Dėl neapykantos skleidimo, ypač neapykantos tautinėms mažumoms skleidimo, atveju skaičius smarkiai išaugo. Vyriausybė ir teisėsaugos organai rimtai nežiūri į pagrindinės žmogaus teisės pažeidimo atvejų skaičiaus augimą. Tai yra dar viena šaka, kurioje Lietuva paskutiniais metais žengė žingsnį atgal.”

EFHR