EFHR iškovojo svarbią pergalę kovojant už teisę į originalią pavardžių rašybą. Teismas priėmė sprendimą, leidžiantį įregistruoti pavardę originalia forma, naudojant rašmenį su diakritiniu ženklu „ń“

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių (CMS) pakeisti Lietuvos Respublikos pilietės pavardę iš „Mulerskaitė-Vaczynska“ į originalią jos formą „Mulerskaitė-Waczyńska“ ir išduoti naują santuokos sudarymo įrašą.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja 2018 m. Lietuvoje susituokė su Lenkijos Respublikos piliečiu T. A. Waczyński. Sutuoktiniai gyvena ir dirba Lenkijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė, kad po jos santuokos sudarymo, jos pavardė būtų užrašyta jos originalia forma su raidėmis „W“ ir „ń“, tokia pavarde yra identifikuojamas jos sutuoktinis. Pavardė yra sudaryta su lietuvių kalboje nesančiomis raidėmis, todėl tokios pavardės įrašymas negalimas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. 2022 m. gegužės 1 d. įsigalios Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, pagal kurį yra leistina rašyba naudojant nelietuvišką rašmenį „w“, tačiau klausimas dėl nelietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais naudojimo dokumentuose nukeltas ateičiai. 

Svarbu yra tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija šioje byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog „lietuvių kalboje nėra raidžių w ir ń, todėl keistinos v ir n, tačiau atsižvelgiant į visuomenės poreikius, galimos išimtys, jei sudaroma santuoka su užsieniečiu“.

VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ (EFHR), aptariamoje byloje suteikęs pareiškėjai visą reikiamą teisinę pagalbą, jau gali pasidžiaugti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas sprendimas praktikoje atspindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) poziciją byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl diakritinių ženklų rašymo civilinės būklės aktų įrašuose. Primename, kad 2021 m. spalio 6 d. LAT priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad teisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks diakritinis ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas. 

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose (2003-10-02 sprendimas Garda – Avelio, C-148/02; 2010-12-22 Sayn – Wittgenstein, C-208/09; 2011-05-12 sprendimas Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09), konstatuota, kad skirtingas tos pačios pavardės, taikomos dviem vienos sutuoktinių poros asmenims, užrašymas gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime. Jei tokia situacija lemtų asmens dokumentuose esančios informacijos teisingumo kvestionavimą ir sukeltų abejonių dėl šeimos tapatybės bei tarp jos narių esančių santykių, tai galėtų turėti rimtų pasekmių, be kita ko, įgyvendinant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV ) 21 straipsnyje tiesiogiai įtvirtintą apsigyvenimo teisę (2008-10-14 Grunkin ir Paul, C-353/06). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, SESV 21 straipsnyje įtvirtintos teisės ribojimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei jis pagrįstas objektyviomis priežastimis ir yra proporcingas nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui (2008-10-14 Grunkin ir Paul, C-353/06). Taigi, jeigu dėl skirtingo šeimos narių pavardžių rašymo kiltų rimtų administracinių, profesinių ar asmeninių nepatogumų, tai galėtų būti vertinama kaip SESV 21 straipsnyje numatytų teisių ribojimas.

Įvertinus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pripažintina, jog toks atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir į pareiškėjos pasirinkta vyro pavarde sukelia pareiškėjai administracinių, asmeninių bei profesinių nepatogumų keičiant turimus dokumentus, įrodinėjant jos tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumą, bei patvirtinant šeimos giminystės ryšius. Bylą nagrinėjęs teismas nusprendė, kad šiuo atveju atsisakymas tenkinti pareiškimą prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams bei sudarytų sąlygas kilti reikšmingoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai dėl įrašytų skirtingų pareiškėjos šeimos narių pavardžių (atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę gali sukelti nepatogumų ateityje galimai susiduriant su problemomis susilaukus vaikų, registruojant jų gimimą, įteisinant bendrąja jungtine nuosavybės teise įgytą turtą ir/ar patiriant keblumų paveldėjimo teisinių santykių srityje).

Be to, Teismas nurodė, kad „nenustatyta, jog nelietuviškų raidžių rašymas varduose ir pavardėse galėtų taip pakenkti valstybinės kalbos vartojimo taisyklėms, kad tuo būtų pažeistas viešasis interesas“. Pažymėtina, jog Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo išvadoje nurodė, jog galimos kai kurios išimtys pavardėje įrašant nelietuviškas raides, o viena iš jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes pasirinkusių Lietuvos Respublikos piliečių.

EFHR šis sprendimas yra ypatingai svarbus, nes mūsų praktikoje tai pirmasis atvejis, kai teismas pripažino pareiškėjos teisę turėti savo pavardę, užrašyta jos originalia forma su lietuvių kalbai nebūdingu rašmeniu – priebalse, turinčią diakritinį ženklą „ń“ – oficialiame dokumente.

Savo ruožtu EFHR primena, kad 2007 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas Johansson prieš Suomiją byloje pažymėjo, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą (arba, kaip kad nagrinėjamu atveju, pavardę). Todėl tikimės, kad ir toliau pavyks pasiekti teigiamus sprendimus dėl šalutinių (diakritinių) ženklų naudojimo asmenvardžiuose. Juo labiau, kai atsisakymas pakeisti pareiškėjų pavardes, kuriose yra nelietuviškų rašmenų su diakritiniais ženklais, pareiškėjoms ir jų šeimoms sukelia itin didelius nepatogumus.