• 2021/10/07

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl diakritinių ženklų rašymo civilinės būklės aktų įrašuose

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl diakritinių ženklų rašymo civilinės būklės aktų įrašuose

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl šalutinių (diakritinių) ženklų rašymo civilinės būklės aktų įrašuose.

Nagrinėtoje byloje Lietuvos Respublikos pilietė (pareiškėja) Slovėnijos Respublikoje sudarė santuoką su Slovėnijos Respublikos piliečiu ir pasirinko vyro pavardę, kurioje viena iš raidžių turi diakritinį ženklą „ć“. Pareiškėja kreipėsi į Panevėžio savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių prašydama įtraukti į apskaitą jos užsienyje sudarytą santuoką ir pakeisti pavardę į naują, tačiau Panevėžio savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsisakė tenkinti prašymą, nurodęs, kad pasirinktos pavardės dėl klaviatūroje nesančių raidžių techniškai įrašyti negalima.

Kreipdamasi į teismą pareiškėja prašė panaikinti šį atsisakymą ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių išduoti santuokos sudarymo įrašą su jos pageidaujama pavarde. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

VĮ Registrų centras Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą motyvuodamas tuo, kad piliečio vardas asmens dokumentuose privalo būti rašomas valstybine kalba, bendrinės lietuvių kalbos tartį atitinkančiais lietuviškais rašmenimis. Tuo atveju, jeigu dokumentas išduotas užsienio valstybės, jis turi būti perrašomas pagal lietuvių kalbai artimiausią tarimą jam suteikiant lietuvišką gramatinį pavidalą – kitų valstybių piliečių asmenvardžius į oficialius dokumentus perrašant lotyniškos abėcėlės rašmenimis paraidžiui be diakritinių ženklų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, nors ir detalizuoja, kaip turi būti daromi civilinės būklės aktų įrašai, kai yra registruojami ar įtraukiami į apskaitą Lietuvos Respublikos piliečių ir atitinkamai užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktai, vis dėlto neapibrėžia, kaip šiuose įrašuose turėtų būti rašoma Lietuvos Respublikos pilietės pavardė, kai Lietuvos Respublikos pilietė, sudariusi santuoką su užsienio valstybės piliečiu, pasirenka vyro pavardę. Nors tokioje situacijoje civilinės būklės aktų įrašuose rašoma Lietuvos Respublikos pilietės pavardė, jos vyro (užsienio piliečio) pavardės pasirinkimas lemia, kad santuokos sudarymo įraše turi būti įrašyta pasirinkta vyro (užsienio valstybės piliečio) pavardė, todėl tokiu atveju taikytinos tokios pat taisyklės kaip ir registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus.

Kasacinis teismas nurodė, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punktas nedraudžia rašyti pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, tačiau tik suteikia civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms teisę to nedaryti tuo atveju, kai nėra techninių galimybių. Taisyklės neapibrėžia techninių galimybių nebuvimo atvejų, nepateikia tokių atvejų apibrėžties kriterijų ar jų pavyzdinio sąrašo. Vis dėlto teisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks diakritinis ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas. Kasacinis teismas nusprendė, kad civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms suteikta teisė atsisakyti sudaryti civilinės būklės akto įrašą be diakritinio ženklo, jei nėra techninių galimybių, vertintina kaip asmens teises siaurinanti teisės norma, todėl turi būti aiškinama siaurai. Jeigu civilinės būklės aktą registruojanti institucija remiasi tuo, jog vardas ir (ar) pavardė negali būti perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento su diakritiniais ženklais, nes jų techniškai įrašyti negalima, tai, kilus ginčui, turi šias aplinkybes įrodyti.

Nors nagrinėjamoje byloje suinteresuoti asmenys teigė, jog techniškai nėra įmanoma įrašyti ginčo raidės su diakritiniu ženklu, tačiau, įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimą įvykdė, atlikdami civilinės būklės akto pakeitimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad iš esmės tokį įrašą padaryti galima, nors ir dedant papildomų administracinių ar organizacinių pastangų. Suinteresuoti asmenys byloje taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad šios pastangos lemtų itin neproporcingas sąnaudas.

Asmens vardas ir pavardė yra jo identiteto ir privataus gyvenimo, kurio apsaugai skirtas Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 7 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis, sudėtinė dalis. Nors Konvencijos 8 straipsnyje ir nėra aiškios nuorodos į vardo ir pavardės apsaugą, nėra abejonių, kad asmens pavardė yra susijusi su jo privačiu ir šeimos gyvenimu, nes ji yra asmens tapatybės nustatymo priemonė ir sąsaja su tam tikra šeima, apibrėžianti šeiminius ryšius. Tokio aiškinimo laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., EŽTT 1994 m. vasario 22 d. sprendimo byloje Burghartz prieš Šveicariją, peticijos Nr. 16213/90, 24 punktą; 1996 m. spalio 24 d. sprendimo byloje Guillot prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22500/93, 21 punktą; 2000 m. balandžio 27 d. sprendimo byloje Bijleveld prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 42973/98, 3 punktą; 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą byloje Henry Kismoun prieš Prancūziją, peticijos Nr. 32265/10) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr., pvz., ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Sayn-Wittgenstein, C-208/09, 52 punktą; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 66 punktą; 2016 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Bogendorff von Wolffersdorff, C-438/14, 35 punktą)

Užsienietiškų vardų ir pavardžių rašybos klausimą ESTT nagrinėjo SESV 21 straipsnio kontekste. SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. ESTT yra nurodęs, kad asmuo, būdamas bent vienos valstybės narės pilietis, turi Sąjungos piliečio statusą ir todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteikiamomis teisėmis, visų pirma SESV 21 straipsniu suteikiama teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (žr. ESTT 2008 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Jipa, C-33/07, 17 punktą; 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo byloje McCarthy, C-434/09, 47–48 punktus ir juose nurodytą praktiką). Be to, yra draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, suteikiamomis dėl šio statuso (žr. ESTT 2011 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Ruiz Zambrano, C‑34/09, 42 punktą).

Kasacinis teismas, remdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) formuojama praktika, taip pat konstatavo, kad techninių galimybių nebuvimas nėra legitimus pagrindas pateisinti nacionalinėmis taisyklėmis sukeliamus laisvo asmenų judėjimo ribojimus. Kasacinis teismas pripažino nepagrįstais VĮ Registrų centro kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai selektyviai taikė ESTT suformuotus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo ribojimo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su pareiškėjos pasirinkta vyro pavarde sukelia pareiškėjai administracinių, asmeninių bei profesinių nepatogumų keičiant turimus dokumentus, įrodinėjant jos tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumą, patvirtinant šeimos, giminystės ryšius, dėl įrašytų skirtingų pareiškėjos šeimos narių pavardžių kiltų reikšmingos neigiamos pasekmės pareiškėjai. Be to, teismas nustatė, kad draudimas įrašyti pavardę su nelietuviška raide yra neproporcingas nepatogumams, kuriuos pareiškėja patirs dėl sulietuvintos jos pavardės gyvendama ne Lietuvoje; teismas nenustatė, kad nelietuviškos raidės rašymas pareiškėjos pasirinktoje po santuokos sudarymo pavardėje galėtų taip pakenkti valstybinės kalbos vartojimo taisyklėms, kad tuo būtų pažeistas viešasis interesas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ir pačioje lietuvių kalboje yra pakankamai raidžių su diakritiniais ženklais, todėl negalima laikyti, jog ginčo diakritinis ženklas yra labai nutolęs nuo lietuvių kalbos, dėl to pareiškėjos pavardėje prašoma įrašyti raidė negalėtų būti įrašyta dokumente. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Taigi bylą nagrinėjusių teismų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad teismai vertino ir nustatinėjo tiek aplinkybę, ar suinteresuoto asmens atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su pareiškėjos pasirinkta vyro pavarde gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, tiek ir aplinkybę, ar toks atsisakymas  būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai selektyviai taikė ESTT praktikoje suformuotus SESV 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo ribojimo kriterijus.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis ES teisės ir, konkrečiai tariant, Sutarties nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (žr. ESTT 2003 m. spalio 2 d. sprendimo byloje Garcia Avello, C‑148/02, 25 punktą; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Grunkin ir Paul, C‑353/06, 16 punktą; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Sayn-Wittgenstein, C‑208/09, 38, 39 punktus; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Runevič-Vardyn ir Wardyn, C‑391/09, 63 punktą). Taigi, nors vardų ir pavardžių rašybos srityje ES valstybės narės turi didelę diskreciją, tačiau akivaizdu, kad ši diskrecija neturi sukelti asmenims rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų bei lemti ES piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi visose valstybėse narėse neproporcingo ribojimo.

Susijęs įrašas

Ar neapykantos kalbai Lietuvoje uždegama žalia šviesa?

Ar neapykantos kalbai Lietuvoje uždegama žalia šviesa?

Internetui tapus ne tik kasdieniu informacijos, darbo ir pramogų įrankiu, neapykantos kalba taip pat rado savo…
EFHR pareiškimas dėl siūlymų atsisakyti rusų tautinės mažumos mokyklų

EFHR pareiškimas dėl siūlymų atsisakyti rusų tautinės mažumos mokyklų

VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ (EFHR) griežtai smerkia siūlymus atsisakyti rusų tautinės mažumos švietimo įstaigų Diskusijos…
Konstitucinis Teismas: diakritinių ženklų naudojimas nelietuviškuose asmenvardžiuose galimas gavus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą

Konstitucinis Teismas: diakritinių ženklų naudojimas nelietuviškuose asmenvardžiuose galimas gavus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą

2023 m. gruodžio 28 d. paskelbtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, prieš…