Dar vienas atradimas įgyjant dvigubą pilietybę

Lietuvos piliečiai jau spėjo priprasti prie to, kad vienas svarbiausių valstybės įstatymų, kuriame reglamentuojama Lietuvos Respublikos pilietybė, negarantuoja stabilumo ir nuolat keičiasi. Nuo pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. iki jo galiojimo pabaigos 2003 m., įstatymas buvo pakeistas 10 kartų. Kitas įstatymas buvo priimtas 2003 m., galiojo iki 2011 m. ir buvo pakeistas 6 kartus. Naujausias įstatymas, įsigaliojęs nuo 2011 m., yra pakeistas jau tris kartus. Per 24 metus dėl įvykusių pokyčių tam tikra žmonių grupė įgijo kitokį statusą, tačiau jų teisinė padėtis nepasikeitė. Tokia situacija demokratinėje teisinėje valstybėje yra visiškai nepriimtina.

2015 m. lapkričio 19 d. LR Seimas priėmė pataisas, kurios užsienyje gimusiems vaikams suteikia tiek Lietuvos, tiek kitos šalies pilietybę. Asmenys, kurie remiantis 7 straipsniu turi teisę būti LR piliečiais bei kitos valstybės piliečiais ir tie, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo neteko LR pilietybės, nes įgijo kitos šalies pilietybę, gali parašyti prašymą dėl LR pilietybės grąžinimo remiantis 21 straipsniu ir tvarka, kuri nustatyta 42 straipsnyje. Reikėtų pabrėžti, kad jau anksčiau buvo siūloma keisti dvigubą pilietybę reguliuojantį teisės aktą. 2014 m. balandžio 16 d. LR Seimas gavo siūlymą kartu su 2014 m. prezidento rinkimais surengti dvigubos pilietybės referendumą, čia galima rasti daugiau informacijos šia tema. Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) norėtų priminti, kad 2013 m. būtent LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pilietybės vaikams, gimusiems užsienyje, panaikinimo iniciatorė. Būtent pagal šią 2013 m. pataisą buvo reikalaujama 21 m. asmenų atsisakyti vienos iš tėvų pilietybių. Būtina priminti, kad šis įstatymas galiojo atgaline data ir jo būtų buvę privaloma laikytis vaikams, gimusiems nuo 2008 m. liepos 22 d. Pagal naujausią 2015 m. pataisą asmenims, gimusiems svečioje šalyje, taip pat LR piliečių įsivaikintiems, lietuvišką pilietybę turintiems vaikams iki 18 m., nereikės sulaukus 21 m. rinktis  ̶  jie galės išsaugoti abi pilietybes. Be to, dvigubą pilietybę gali turėti asmenys, kurie išvyko iš Lietuvos okupacijos metu, prieš 1990 m. atgaunant Lietuvos nepriklausomybę arba tiems, kurie įgyja pilietybę automatiškai (ipso facto), susituokdami su užsienio šalių piliečiais.

EFHR palankiai vertina priimtą ir pasirašytą įstatymą, kuris iš dalies sprendžia dvigubos pilietybės problemą, ypač atsižvelgiant į jauniausius valstybės piliečius, kurių oficialiais demografinės statistikos duomenimis Lietuvoje yra vis mažiau. Mišrių santuokų skaičius 2014 m. siekė 3242, o 161 LR piliečių vaikas gimė užsienyje. Tačiau problema nebuvo išspręsta iki galo. EFHR jau seniai siūlo, kad 12 straipsnio antra ir trečia dalis skambėtų taip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Iš Lietuvos Respublikos piliečio pilietybė negali būti atimta, nebent jis pats jos atsisakytų“. Toks pakeitimas turėtų įsigalioti aukščiausiame teisės akte ir apimti ne tik už valstybės sienų gimusius vaikus. Apie tai anksčiau EFHR rašė čia ir čia.

Nepraėjo nei mėnuo, kai Seimas priėmė ketvirtą nuo 2010 m. pilietybės įstatymo pataisą. 2015 m. gruodžio 22 d. Prezidentės D. Grybauskaitės prašymu Seimo nariai priėmė projektą, kuris suteikia teisę valstybės vadovui (-ei) leisti Lietuvai nusipelniusiems asmenims, priimantiems kitos šalies pilietybę, turėti dvigubą pilietybę. Ši pataisa sukuria dar vieną išimtį ir taip atsiranda dar viena privilegijuotų asmenų grupė šalyje. Tai dar kartą įrodo, kad įstatymų leidžiamoji valdžia neturi nuoseklios ir ilgalaikės sampratos, kas turėtų būti Lietuvos piliečiais.

EFHR