Nutartis dėl brandos egzamino nedraudžia skirtingų brandos egzaminų

Šių metų birželis prasidėjo nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) sprendimo, kuris paskelbė, kad Lietuvos Švietimo ministro tautinių mažumų mokyklų mokiniams įvestos lengvatos per lietuvių kalbos brandos egzaminą prieštarauja konstitucijoje numatytai lygybės teisei (LR Konstitucijos 29 str. 1 d.).

Teismo sprendimas yra susijęs su Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio 2013 m. vasario 20 d. įsakymu ,,Dėl nustatytos brandos egzaminų programos pakeitimo” (2013 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos švietimo Ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 “Dėl švietimo Ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197 “Dėl brandos egzaminų Ir įskaitų programų patvirtinimo” pakeitimo”) įvestomis lengvatomis. Per brandos egzaminą tautinių mažumų mokyklų mokiniai turėjo parašyti mažesnės apimties rašinį nei lietuviškų mokyklų abiturientai: valstybinio kalbos egzamino rašinyje turėjo būti nuo 400 iki 500 žodžių, o mokyklinio egzamino – nuo 250 iki 300 žodžių. Kitos lengvatos leisdavo nelietuviškų mokyklų mokiniams padaryti daugiau klaidų ir naudotis žodynais. Ministerija savo sprendimą pagrindė tuo, kad atlikus švietimo sistemos reformą, lietuvių kalbos pamokų skaičiaus skirtumas lietuviškose ir tautinių mažumų mokyklose liko didelis, todėl atsiranda nelietuviškų mokyklų mokinių, kurie negalėjo prisiderinti prie pokyčių švietimo sistemoje, diskriminacijos galimybė.

Seimo narių grupė apskundė įvestas lengvatas, savo skundą pagrįsdama tuo, kad ,,brandos egzaminas taip pat yra stojimo egzaminu, todėl mokiniai susidūrė su nevienodomis sąlygomis. Egzamino pakeitimai sudarė visiškai skirtingas sąlygas lietuvių abiturientams. Ministro įsakymas (,,Dėl nustatyto brandos egzaminų programos pakeitimo”) iš esmės pakeitė egzaminų programą, kadangi pakeitė rašinio turinį ir apimtį”.

Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad tautinių mažumų mokyklų mokiniams per brandos egzaminus taikomų lengvatų lygiateisiškumas ir proporcionalumas lyginant su tik lietuvių kalbą besimokančiais mokiniais turi būti nustatomas atsižvelgiant ne į faktinį lietuvių kalbos pamokų mokyklose skaičiaus skirtumą, o į mokymo sąlygas, kurias užtikrino valstybė. Teismas mano, kad valstybė užtikrino tautinių mažumų mokykloms sąlygas didesniam lietuvių kalbos pamokų skaičiui, tačiau mokyklos jomis nepasinaudojo, todėl tai (mažesnis pamokų skaičius) negali įtakoti lengvatų nustatymo.

Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) mano, kad LVAT akivaizdžiai atliko neteisingą faktų analizę. Kiekvienas mokinys privalo turėti vienodą pamokų valandų skaičių, o ne taip, kaip yra dabartinėje sistemoje, kurioje mažumų mokyklos turi daugiau valandų, nes mažumų kalba yra papildoma kalba. Be to, valstybės suteiktos tariamos galimybės yra susijusios su pamokų skaičiaus pertekliumi mokinio tvarkaraštyje. Galiausiai, Fondas neigia paaiškinimą, kad mokyklos turėjo galimybės, bet jomis nepasinaudojo ir todėl dabar negali tikėtis jokių lengvatų.

Tačiau EFHR atkreipia dėmesį į kitą nutarties dalį, kuri turi esminės reikšmės ir yra laikoma nurodymu įstatymo leidėjui. LVAT skelbia, kad Švietimo ir mokslo ministerija išsamiai neištyrė, kokią įtaką šiandien turi mažesnis pamokų skaičius ir kiek tuo galima pagrįsti lengvatų įvedimą. Tuo pačiu Ministerija savarankiškai nustatė lengvatas, neatsižvelgusi į jokius veiksnius, nepatikrino, ar yra konkrečios lengvatos (1,5 kartus mažesnė rašinio apimtis ir kiti). Visus šiuos veiksnius turėjo ištirti ekspertai ir tik pagal atliktą ekspertizę galima buvo nustatyti proporcionalumą tarp veiksnių ir lengvatų, kurie bet kuriuo atveju turi būti objektyviai pagrįsti. Tuo tarpu Ministerija neatliko šių veiksmų, todėl lengvatos, pagal LVAT, prieštarauja konstitucijoje nustatytam lygybės principui. Rezultate teismas nedraudžia skirtingų brandos egzaminų. Tuo pačiu Fondas mano, kad procedūrų pažeidimas valstybės institucijų negali sukelti neigiamų padarinių paprastiems piliečiams, t.y. šiuo atveju – Lietuvos tautinių mažumų mokiniams.

EFHR nuo pat pradžių prieštaravo pokyčiams Lietuvos švietimo sistemoje, kuri nenumatė tautinių mažumų mokyklų mokiniams ilgesnio laikotarpio pasiruošti naujai egzamino formai. EFHR mano, kad visi Lietuvos piliečiai turi gerai mokėti valstybinę kalbą, tačiau Lietuvos valstybė negali atimti iš tautinių mažumų atstovų galimybės mokytis gimtąja kalba, kadangi tai prieštarauja Lietuvos ratifikuotai Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai, kuri įpareigoja pripažinti kiekvieno asmens teisę mokytis mažumos kalba. Lietuva taip pat įsipareigojo savo švietimo sistemoje užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba (14 str.) bei sudaryti sąlygas, reikalingas tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims veiksmingai dalyvauti kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame gyvenime bei visuomeniniuose reikaluose, visų pirma tuose, kurie jiems yra reikšmingi (15 str.).

Taip pat sekdama kitų valstybių pavyzdžiu ir plačiai priimta kovos su diskriminacija idėja, Lietuvos valstybė savo veiksmuose tautinių mažumų atžvilgiu turi vadovautis nauda, gaunama iš vadovavimosi pozityviosios diskriminacijos taisyklėmis, kuriomis siekiama sulyginti asmenų ir grupių, diskriminuojamų dėl rasės, etninės kilmės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, neįgalumo ar kitų savybių, galimybes.

Todėl EFHR mano, kad valstybės valdžia turi būti atviresnė atitinkamų sąlygų, užtikrinančių stiprią Lietuvos tautinių mažumų poziciją, kūrimui. Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad visi piliečiai yra lygus, todėl reikia pripažinti tautinių mažumų ir kitų Lietuvos piliečių lygybę. Todėl per valstybinius egzaminus ar abiturientų stojimo taisyklėse taikomų lengvatų negalima interpretuoti kaip kišimąsi į valstybės integraciją, tačiau kaip palengvinimą didesniam Lietuvos gyventojų skaičiui pilnai dalyvauti socialiniame gyvenime.

EFHR palaiko Švietimo ir mokslo ministerijos argumentą, kad dabartinės švietimo institucijos nėra pasiruošusios sudaryti vienodų sąlygų tautinių mažumų mokiniams, todėl lengvatos yra proporcionalios ir atitinka Konstitucijoje nustatytam lygybės principui. Negalima taikyti tų pačių reikalavimų asmenims, kurių programų apimtys ženkliai skiriasi. Lengvatų taikymas tautinių mažumų mokyklų mokiniams pereinamuoju laikotarpiu – tai natūrali pasekmė, skirta tik ir išimtinai mokinių galimybių sulyginimui.

Didesnis asmenų skaičius aukštosiose mokyklose žada daugiau specialistų, kurie baigę mokslus, taps darbo rinkos dalimi ir atneš didelę naudą valstybės ekonomikai. Be to, didesnis tautinių mažumų aktyvumas socialiniame ir ekonominiame gyvenime leidžia tikėtis mažumų integracijos į likusios visuomenės dalį. Mažumų izoliavimas sukels ilgalaikių problemų, todėl EFHR ragina laikytis tarptautinių ir Europos įstatymų, kuriuos Lietuva pasirašė, bei sudaryti kuo įmanoma geresnes sąlygas visų piliečių įtraukimui į visuomeninį gyvenimą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip likusiai visuomenės daliai, atsižvelgiant į specialias šios grupes sąlygas, kai yra tokia būtinybė – vadinamoji pozityvioji diskriminacija.

EFH mano, kad lengvatos per brandos egzaminą yra itin taiklios ir turi būti palaikomos kiekvieno, kuriam Lietuvos tautinių mažumų padėtis nėra abejinga. Fondas dės visas pastangas, kad Lietuvos švietimo sistemoje būtų laikomasi mažumų teisių.