Internetiniai nusikaltimai dėl kurių persekiojama visoje Europoje.

Europos Žmogaus Teisių Fondo praktikantė Katarzyna Anna Gorgol (Liublino Katalikiškojo Universiteto Teisės fakulteto, V kurso studentė), straipsniu apie „Internetinius nusikaltimus dėl kurių persekiojama visoje Europoje“ pradėjo leidinių ciklą, publikuojamų laikraštyje „Kurier Wileński”. Jie yra susiję su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo svarbiausiais sprendimais, suteikiantys skaitytojui teisės pažinimo galimybę, ypač žmogaus teisių gynimo srityje.

Rašai komentarus interneto forumuose, turi Facebook paskyrą, o gal rašai savo asmeninį tinklaraštį –blogą? Sužinok, kaip gali padaryti nusikaltimą ir  išvenk jo!

Daugelis iš mūsų lankosi populiariosiose socialinių tinklų svetainėse kaip „Facebook”, „Twitter” ar „MySpace”, arba rašo savo komentarus bei pastabas interneto forumuose. Naudodamiesi anonimiškumo jausmu, ne vieną sykį išreiškiame savo kritišką nuomonę dažnai paremta kažkur girdėtais gandais ir nepagrįstomis informacijomis. Mes privalome įsisąmoninti, kad toks veiksmas yra neteisėtas ir nesvarbu kur jisai įvyko, nusikaltimas liks nusikaltimu, o galiausiai kažkas atras ir nubaus už jį. Autorės nuomone, verta tam tikrą laiką sustoti, skirti laiko šiam straipsniui perskaityti ir susimąstyti, kas tai yra garbės ir orumo įžeidimas ar šmeižtas, kokios yra jų pasekmės ir kur iš tikrųjų tas nusikaltimas įvyksta. Nors tik tam, kad galėtume išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo požiūrių išreiškimą arba žinoti, kur ieškoti teisingumo, jeigu patys tapsime kieno nors aukomis kibernetinėje erdvėje.

Tiems, kurie nėra susipažinę su teisės aktais, reikėtų patikslinti šmeižto sąvoką. Tai kito žmogaus apkalbėjimas viešoje erdvėje dėl neva padarytų nusikalstamų veikų arba tokių savybių turėjimo, kurie gali tapti geros reputacijos, pasitikėjimo ir pagarbos praradimo priežastimi. Garbės ir orumo įžeidimas ar šmeižtas, bent teisiniame apibrėžime, yra sinonimiški (vartojami lygiareikšmiškai).  Apsauga daugiausia yra orientuojama į apšmeižto asmens gerą vardą. Pasekmės tokios, kad  už šį nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, o valdžios instancijos pradeda tyrimą gavus skundą. Praktikoje tai reiškia, kad reikia patiems iškelti bylą teisme prieš asmenį, kuris mus apšmeižė. Taip pat skundą galima pateikti policijos komisariatui ar prokuratūrai, žodžiu – skundo formos protokolui sudaryti arba raštu. Teisėsaugos įstaiga privalo atlikti tyrimą, kuriuo bus siekiama nustatyti kas yra kaltas dėl įvykdyto nusikaltimo bei visų jo aplinkybių.

Norėdami tinkamai paaiškinti šios sąvokos reikšmę, privalome nurodyti esminius skirtumus tarp nuomonės ir šmeižto. Visų pirma nuomonės išdėstymas  –  tai savo nuomonės išsakymas apie tam tikrą temą ar apie tam tikrą asmenį, turint omenyje jų vertinimą. Šmeižto atveju asmuo remiasi neegzistuojančiais faktais, dėl kurių  tam tikras asmuo arba institucija tampa pajuokos objektais. Šmeižtu negalime pavadinti atvejo, kada remiames į žinomą mums faktą komentuojant, kurį galime įrodyti, net jei jis gali pakenkti geram vardui arba padaryti tai uždaroje grupėje pvz. šeimoje, tam, kad galima būtų pagrįstai įrodyti, jog šis faktas nebuvo paviešintas. Ši nuostata taikoma Lenkijos Respublikos įstatymuose. Panašiai šis klausimas buvo reglamentuojamas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kuris taip pat reikalauja pagal 407 kodekso straipsnį baudžiamajame procese, privataus skundo pateikimo  teisėsaugos institucijai (prokuratūrai arba policijai). Priklausomai nuo būdo, kaip bus tiriamas skundas, numatomos šios baudos, t.y. piniginė bauda, laisvės apribojimas, sulaikymas arba įkalinimas, o taip pat žalos atlyginimas, kurį sudaro piniginė bauda, arba tik žalos atlyginimas, paprastai vadinama nuostolių atlyginimu. Pagrindinis skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos kontrolės būdo yra šaukimo pateikimo būdas, nes proceso eigoje nuskriaustasis taip pat dalyvauja kaip privatus kaltintojas, o visa jo eiga yra panaši į procesą Lenkijoje.

Įdomu tai, kad pagal Lietuvos įstatymus, institucija negali tapti garbės ir orumo įžeidimo ar šmeižto auka, kaip tas įmanoma pagal Lenkijos įstatymus. Kitaip ši situacija gali būti sprendžiamapagal kitos valstybės teisę. Panašią problemą turėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. 2011 spalio 25 d. Teisingumo Teismas Liuksemburge nusprendė, kad tesmas pagal savo jurisdikciją gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižto paviešinto internete. Problema kilo iš esmės dėl Europos teisės, kuri numato, kad valstybės narės pilietis gali būti paduotas į teismą savo šalyje, bet padarius nusikalstamą veiką asmuo gali būti apkaltintas kitoje valstybėje narėje.  Taigi pagrindas pareikšti ieškinį dėl pavyzdžiui vokiečio veiksmų, kuris Graikijoje paviešino straipsnį apie garsią Lietuvos aktorę atsiranda nuo jos gero vardo pažeidimo momento Lietuvoje, tuo pačiu bylos iškėlimas Lietuvoje arba Graikijoje, kur tas vokietis darbavosi.

Savo sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad masinės informacijos priemonių atvejais, tokių kaip internetas, nukentėjusiojo asmens orumo pažeidimas yra  atitinkamai didesnis negu dėl vietos žiniasklaidos, kurios veikla yra apribojama dėl teritorijos. Jis pridūrė, kad tokiu atveju yra sunku nustatyti padarytos žalos ar amens garbės pažeidimo tikrąją vietą. Todėl turi būti daroma prielaida, kad akto pasekmė yra sutelkiama į nukentėjusįjį ir todėl asmens nuolatinė gyvenamoji vieta tampa teisės pažeidimo vieta. Tai patvirtina priimta į Europos teisę specialios jurisdikcijos išimtis, tai yra kito teismo jurisdikcija negu nurodyto bendrosioje nuostatose, t.y. perėjimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos prie žalos atsiradimo jurisdikcinės vietos. Be to, teisingumo Teismas pabrėžia pažeidimo pasekmių vietos atribojimo svarbą o taip pat pažeidimo vietos, kurie ne vieną kartą bus tokios pačios, bet ne visada. Kaip alternatyvias erdves nurodo tam tikrų valstybių teismus, susijusius su pažeidimais toje teritorijoje arba bendrąjį teismą kaltininko buveinės vietoje.

Teisingumo Teismas rėmėsi 2000 birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl tam tikrų teisinių aspektų informacinių visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos vidaus rinkoje. Tai direktyva reguliuojanti tam tikras veiklos rūšis internete, ypač tas, kurios yra susijusios su elektronine komercija, ES vidaus rinkoje, o taip pat socialinėje veikloje.  Toks reguliavimas buvo įvestas siekiant sutvarkyti ir suvienyti valstybių narių nuostatas, kurie dažnai buvo nesutampančios ir keliančios sumaištį. Teismas taip pat pripažino, kad asmuo padaręs nusikalstamą veiką interneto erdvėje, gali atsakyti prieš teismą toje vietoje, kur kilo pasekmės dėl jo veiksmų. Tačiau jis negali būti baudžiamas griežčiau negu šalyje, kur nuolat gyvena arba kur yra jo buveinė.

Parašė Katarzyna Gorgol, Liublino Katalikiškojo Universiteto penkto kurso Teisės studentė, atliekanti praktiką Europos Žmogaus Teisių Fonde.

[wpfilebase tag=file id=115 /]