EFHR diskusija Bištone – įžvalgos ir apibendrinimas

Rugsėjo 8 d. Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) dalyvavo Birštone vykusiame festivalyje „Būtent!“, kuriame vedė diskusiją „Lietuvių kalba – stabas ar gyvas instrumentas?“. Renginyje savo nuomone dalijosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Mark Adam Harold, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis, politologas Vytautas Sinica ir žurnalistas Rajmund Klonowski. Renginį moderavo advokato padėjėja, EFHR teisininkė Evelina Dobrovolska. Diskusijos dalyviai mėgino išsiaiškinti, be kita ko, kokia yra valstybinės lietuvių kalbos reikšmė mūsų visuomenei bei kaip jos apsauga sąveikauja su žmogaus, konkrečiai – mažumų, teisėmis.

Diskusijos metu buvo aptarti įvairūs klausimai – nuo valstybinės kalbos įstatymo atnaujinimo iki neapykantos kalbos bei asmenvardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose. A. Antanaitis pažymėjo, jog dabartinis valstybinės kalbos įstatymas yra priimtas prieš keletą dešimtmečių, kai Lietuvoje internetas nebuvo taip plačiai naudojamas, todėl yra gerokai pasenęs. VLKK pirmininko nuomone, šį įstatymą reikia atnaujinti bei modernizuoti, o tai yra valstybės pareiga. A. Antanaitis taip pat priminė, jog negalima įsivaizduoti, kad viešajame valstybiniame gyvenime būtų kalbama kalba, kuria nori – vienaip ar kitaip reguliuojama valstybinė kalba yra visose pasaulio šalyse.  Reikėtų atsisakyti mito, kad kalbos normintojai ir tvarkytojai reguliuoja viešąjį ar kultūrinį gyvenimą. Anaiptol, kalbama tik apie valstybinį viešąjį gyvenimą ir informaciją, kuri turi būti pateikiama Lietuvos piliečiams. Pirmininkas taip pat skatino nekurti „baubų“, kur jų nereikia. „Lietuvių kalba yra gyvas instrumentas, todėl norime ją ne reguliuoti, bet plėtoti ir vystyti. Kiekvieną dieną yra sukuriama šimtai naujų terminų, lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Jeigu jos neturtinsime, ji pasiliks kiemo kalba taip, kaip kažkada pasiliko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Paskui praradome lietuvių kalbą ir matome, kad be kalbos, o ji yra viena iš valstybės kolonų, Lietuvos valstybė nebepajėgė susidoroti su laikmečio iššūkiais ir tapo tuo, kuo tapo.“ Paklaustas, kodėl lietuvių kalba dabar yra stabdoma, trukdoma jai vystytis, pirmininkas atsakė, jog pastaruoju metu niekas jos nestabdo, o kaip tik stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas jai būti šiuolaikine kalba. „Lietuvių kalba daug šimtmečių funkcionuoja, bet valstybinė kalba buvo tik 50 metų, tai lėmė kalbos nykimą. Dėl to natūralu, kad valstybė privalo galvoti apie valstybinės kalbos puoselėjimą, bet, žinoma, ne apie perdėtą reguliavimą.“ Atsakydamas į minėtą klausimą, Vytautas Sinica taip pat paminėjo, jog kalbos stabdymas ar nestabdymas yra sveiko proto paieškos. Viena vertus, kalbos komisijos reagavimas į kalboje natūraliai vykstančius procesus gali būti vertinamas kaip stabdymas, tačiau suprantama, jog tai yra būtinas dalykas, nes kitu atveju tektų sunorminti net ir keiksmažodžius. Kitas kraštutinumas yra „užkoncervuoti“ kalbą ir uždrausti viską. „Kalba turi vystytis, bet ji tai turi daryti iš savęs.“

Mark Adam Harold diskusijos metu pažymėjo, jog neįmanoma būti kūrybingam, jei negali žaisti su kalba – „neįmanoma kurti kažko naujo“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į, jo nuomonę, kartais perdėtą lietuvių norą taisyti kalbos klaidų darančius asmenis, bet kartu pastebėjo, jog pats mokėsi lietuvių kalbos ne dėl grožio ar struktūros. Noras išmokti kalbą atsirado, nes patiko būti Lietuvoje, bendrauti su žmonėmis. M. A. Harold nurodė, jog yra žmonių, norinčių išmokti kalbėti lietuviškai dėl kultūros patrauklumo, todėl jis kelia klausimą, ar nereikėtų stengtis puoselėti kultūrą, o ne saugoti kalbą, kas savaime nėra veiksminga.

Vytauto Sinicos manymu, lietuvių kalba neišnyks vien dėl to, kad ji bus neginama ar nesirūpinama, jos prestižas nebus valstybės rūpesčio objektas. Svarbesnis klausimas yra kokia bus lietuvių kalba, kokia bus jos būklė ir koks bus mūsų, kaip piliečių  ir jos vartotojų, santykis su kalba – ar ji iš tikrųjų yra vartojama visur, kur galima, ar mes jos nesigėdijame. „Kuo labiau visuomenė rūpinasi ir didžiuojasi savo kalba, yra linkusi pati ją vartoti, nes tai yra jos pasididžiavimo objektas, tuo mažiau reikia reguliavimo. Siekiamybė yra, kad kalbą vartotų, mokėtų ir ja didžiuotųsi.“

Kalbėdamas apie svetimybių vartojimą kasdienėje kalboje, Rajmund Klonowski pažymėjo, jog to bijoti nereikėtų, nes tai yra normalus procesas. Atsakydamas į pagrindinį diskusijos klausimą, R. Klonowski pastebėjo, jog kalba – tai gyvas organizmas, todėl taikosi prie laikų, aplinkybių kitų veiksnių, ji gyvena tol, kol turi laisvę gyventi. „Kiekvienos kalbos gynybos linija yra sąmoningi jos vartotojai.“

Nagrinėjant tautinių mažumų lingvistines teisės diskusijų dalyvių nuomonės nesutapo. Atsižvelgiant į istorinį kontekstą, dalis penalistų buvo linkę pritarti dvikalbėms gatvių pavadinimų lentelėms ir originaliai asmennvardžių rašybai, kiti pasisakė už valstybės kalbos dominavimą, o tautinių mažumų reikalavimams suteikė labiau simbolinę reikšmę. Asmenvardžių rašybos klausimas buvo populiariausias ir tarp klausytojų – VLKK pirmininkas ir kiti diskusijos dalyviai mėgino atsakyti į auditorijos klausimus kodėl valstybė reguliuoja privataus gyvenimo dalis, tokias kaip pavardžių rašymas ir kodėl būtent VLKK sprendžia ar vardas tinkamas registruoti ar ne.

Apibendrindami diskusiją bei atsakydami į klausimą, kaip įsivaizduoja lietuvių kalbą po 30 m. ir ar yra vietos migrantams, tautinėms mažumoms ir lietuviams kartu su valstybinės kalbos apsauga, diskusijos dalyviai buvo optimistiški. A. Antanavičius užtikrintai nurodė, jog lietuvių kalba klestės ir bus integruojanti Lietuvos piliečius. Prie šių žodžių prisidėjo ir Vytautas Sinica, papildydamas, jog lietuvių kalba bus klestinti, kuria visi Lietuvos gyventojai, kurių ne mažės, o tik daugės, norės kalbėti. Rajmund Klonowski pažymėjo, jog neabejotinai kalba vystysis gerai ir tikisi, jog bus pripažinta, kad valstybinės kalbos apsauga neprieštarauja tautinių mažumų kalbinių teisių įteisinimui.

EFHR dėkoja Lenkijos Respublikos ambasadai Vilniuje, kuri parėmė diskusijos filmavimą ir transliavimą. Europos žmogaus teisių fondas parengė diskusijos subtitrus lietuvių ir lenkų kalba, todėl tikimės, kad diskusija galės pasiekti dar didesnę auditoriją.