Interviu su Izabella Vajda apie jos EST patirtį EFHR

Europos žmogaus teisių fondo (EFHR) realizuojamas projektas „Youth for human rights” liet. „Jaunimas už žmogaus teises“) pateiktas „Youth Mobility“ kampanijos Erasmus + programoje eina į pabaigą. Nusprendėmė pakalbinti vieną iš dviejų mūsų savanorių – Izabellę – apie jos įspūdžius EFHR, Europos Savanorystės Tarnybą (EST) ir laiką praleistą Vilniuje.

1) Kaip sužinojai apie EST?

Apie EST aš sužinojau iš savo draugės. Ji man papasakojo, jog ši programa yra puiki galimybė jauniems absolventams iš visos Europos įgyti daugiau profesinės patirties konkrečioje srityje. Susidomėjus EST, aš peržiūrėjau oficialią svetainę ir radau svarbios informacijos apie paraiškų teikimo procedūrą, priimančių organizacijų sąrašą, programos trukmę bei pagalbą, kurią priimančios organizacijos suteikia savo ,,kolegoms-svečiams’’. Galiausiai aš kreipiausi į siunčiančią organizaciją savo gimtojoje šalyje, Vengrijoje.

2) Kodėl pasirinkai Lietuvą ir EFHR?    

Mano artimumas Lietuvai turi ilgą istoriją. Aš ten lankiausi keletą kartų per pastaruosius metus ir kai nusprendžiau dalyvauti EST programoje, jau tiksliai žinojau kur noriu keliauti. Aš tai pat turėjau labai aiškų suvokimą, kurioje srityje norėčiau dirbti. Prieš EST, Vengrijos teisingumo ir viešojo administravimo ministerijoje aš dirbau su edukaciniais projektais skirtais vengrų tautinėms mažumomis, gyvenančioms Panonijos lygumoje. Peržiūrėjus  priimančiųjų organizacijų iš sąrašo aprašus Lietuvoje, radau, kad Europos žmogaus teisių fondas yra susijęs būtent su tuo, kam jaučiu aistrą – žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis.

3) Kokia buvo pati įsimintiniausia akimirka būnant čia?

Aš patyriau daugybę įsimintinų akimirkų būvimo Europos žmogaus teisių fonde ir apskritai Lietuvoje metu. Aš manau, kad priėmiau gerą sprendimą atvykdama čia. Jei turėčiau išskirti ypatingas akimirkas, aš paminėčiau Europos žmogaus teisių fondo dirbtuves, ne kartą rengtas  kartu su mano EST programos kolega, Magdalena Gryciuk, Mykolo Romerio universitete bei kitose mokyklose. Ši patirtis buvo labai vertinga, nes mes patobulinome savo gebėjimą kalbėti viešai ir galėjome panaudoti mūsų žinias apie žmogaus teises. Kaip minėjau, sunku išskirti tik vieną akimirką, dėl to leiskite paminėti dar kelias. Pavyzdžiui, aš labai džiaugiausi galėdama atstovauti mūsų organizaciją susitikimo su Europos Komisija metu. Tai buvo nuostabi diena ir aš jaučiau, kad organizacija pasitikėjo mumis ir mūsų žiniomis pakankamai, kad leistų į tokius renginius. Taip pat, aš vertinau galimybę dalyvauti informatyvioje Žmogaus teisių konferencijoje, vykusioje balandžio mėnesį, Seime. Kadangi aš dirbau viešajame administravime, tai buvo ypač įdomi patirtis. Man taip pat patiko tokie renginiai kaip piešinių konkurso apdovanojimų ceremonija, mokymas apie žmogaus teises su pasaulyje žinomu advokatu ir konferencija skirta ambasadoriams, vykę EFHR. Renginių metu, mokytojai priklausantys lenkų tautinėms mažumoms pasakė, jog jie labai džiaugiasi, kad aš pasirinkau atvykti čia ir prisidėti prie žmogaus teisių skatinimo Lietuvoje. Tai išties yra širdį glostantis prisiminimas!

4) Kokios buvo blogesnės akimirkos EST programos metu? Ar buvo tokių?

Yra toks posakis – kur yra šviesa, turi būti ir šešėlis. Žinoma, ne visos dienos buvo panašios ir vienu metu jaučiausi ne labai motyvuota. Tai buvo dėl įvairių priežasčių, aptartų EST apmokymų metu, kuriuose sužinojau, kad tai yra visiškai natūralu ir kad daug EST dalyvių patiria panašius jausmus. Per dešimt mėnesių galima patirti pakilimų ir nuosmukių. Aš taip pat manau, kad Lietuvos oro sąlygos darė didelę įtaką mano nuotaikai. Galbūt tai skambės juokingai, bet aš atvykau iš Vengrijos, kur vasaros yra labai karštos, žiemos ne tokios šaltos ir vėjuotos, o ir saulės nuo spalio iki sausio mėnesių sulaukiame daugiau nei Baltijos šalys. Aš manau, kad žmonės atvykstantys į šį regioną turi pasiruošti dvigubo storio žieminį paltą prieš pradedant EST, nes, turiu pripažinti, kad man buvo labai šalta daugybę savaičių ir aš susirgau keletą kartų. Deja, ne daugelis ligoninėse kalba angliškai ir tai man tapo rūpesčiu.

5) Ar norėtum ką nors pasakyti būsimiems EST savanoriams?

Taip, norėčiau. Mano nuomone, visi nori tik geriausio iš šios programos. Niekas nenori paversti šios patirties į neigiamą išgyvenimą, tačiau jeigu kyla kažkokių rūpesčių, geriau juos aptarti draugiškai. Aš manau, kad ramus dialogas visada yra geriausias būdas išspręsti problemas. Beje, kai pradedi EST, tu taip pat turi ,,adaptuotis’’ prie savo organizacijos, kad būtų lengviau dirbti tiek tau pačiam, tiek kitiems.

6) Ateities planai ir projektai?

Mano tikslas yra ir toliau dirbti ties tautinių mažumų teisių klausimu, o dabar atrodo, kad tai taps realybe. Tačiau kadangi viskas dar nėra aišku, aš nepasakosiu daugiau. Tačiau aš tikrai noriu likti šiame kelyje, nes aš tikiu, kad dar yra tiek daug ko nuveikti šioje srityje ir aš norėčiau prisidėti prie teigiamų pokyčių!

EFHR