Neaiški ir nerimą kelianti tautinių mažumų mokyklų ateitis

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar kartą pasisakė apie tautinių mažumų mokyklas. Buvo pristatyti pasiūlymai. Savivaldybių vicemerai taip pat dalijosi savo idėjomis. Pavyzdžiui, pusė visų dalykų būtų dėstoma lietuvių kalba, didinamas pamokų valstybine kalba skaičius ikimokyklinio amžiaus vaikams. Su tokia mokymo sistema negalima sutikti, nes nei mokiniai, nei patys mokytojai nėra pasirengę tokiems pokyčiams. 

Ministerijos išlyga, kad tautinių mažumų mokyklose istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo dalykai negali būti mokomi ne lietuvių kalba, kelia rimtą susirūpinimą. Tai turėtų būti traktuojama kaip dalies visuomenės stigmatizavimas, pažeidžiant jų socialinį gerbūvį ir atimant teisę mokytis gimtąja kalba. Svarbu paminėti, kad rūpinimasis bendruoju gerbūviu yra valstybės pareiga. Jis apima ir veiksmus, užtikrinančius bei saugančius socialinio gyvenimo sąlygas, įskaitant asmens ir piliečio laisvių ir teisių įgyvendinimą, nepriklausomai nuo jo tautybės ir gimtosios kalbos.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, pristatydamas siūlymus dėl ugdymo turinio tautinių mažumų mokyklose, pabrėžia, kad rusakalbių mokyklų abiturientų pasiekimų lygis yra žemesnis nei lietuvių kalbos abiturientų. Su tuo negalima sutikti, nes viešai prieinami duomenys rodo, kad kai kurių rusakalbių mokyklų valstybinių egzaminų rezultatų vidurkis yra aukštesnis nei kitų Lietuvos įstaigų. Nors Ministerija jau kelerius metus viešai skelbia apie mokymosi pasiekimų skirtumus mokyklose, diferencijuodama juos pagal mokymosi kalbą, tačiau niekada nebuvo atlikta gilesnė analizė, kodėl šie skirtumai egzistuoja. Tik nuodugniai ir išsamiai įvertinus švietimo padalinio padėtį ir išanalizavus daugybę atskirų veiksnių, būtų galima bandyti suformuluoti išvadas dėl veiksmų, skirtų pagerinti valstybinių egzaminų išlaikymo rodiklius, o tai savo ruožtu būtų ilgalaikis ir kelerius metus truksiantis procesas. Šiuo metu Lietuvoje veikia keli šimtai kitų tautybių mokyklų. Šis skaičius atskleidžia tokių įstaigų poreikį.

Spaudimas kuo greičiau integruoti lietuvių kalbą į rusakalbių mokyklas ir kurti klases su lietuvių kalba yra tik dar viena priemonė, skatinanti nereikalingą chaosą. Diskusijos kelia nerimą ir mokiniams, ir mokytojams. Vilniaus mokyklos, kuriose mokomoji kalba yra rusų, nėra pasirengusios tokiems greitiems pokyčiams. Mokiniai ir jų šeimos, kuriems tenka didžiausia pokyčių našta, liko siūlomų permainų nuošalyje.

2011 m. buvo įvestas privalomas kai kurių dalykų mokymas lietuvių kalba. Tačiau svarbu paminėti, kad tai buvo padaryta neatsižvelgiant į visuomenėje kilusį pasipriešinimą. 

Permainų laikotarpiu gali padėti tik stabilumas ir lankstumas pateikiamuose sprendimuose bei supratimu pagrįsta lyderystė. O kad būtų išsiaiškinta, su kokiomis problemomis susiduria tautinių mažumų mokyklos, reikia ne tik dirbti su jų atstovais, bendradarbiauti su mokyklų bendruomenėmis, bet ir atlikti tautinių bendruomenių analizę. Kaip vertinti situaciją, kai rusų tautinės mažumos mokykloms net nebuvo išleistas nei vienas lietuvių kalbos vadovėlis? Su šia problema susiduriama ir lenkų mokyklose. Kaip rodo kitų šalių patirtis, švietimo procesas atlieka svarbų vaidmenį kitakalbių moksleivių įsitraukimui į vietinę kultūrą. Lietuvoje gyvenantys kitakalbiai – ne išimtis. Priverstinė asimiliacija neskatina vystymosi ir integracijos su gyvenamąja šalimi. Nereikėtų pamiršti, kad mokykla – tai ne tik pastatas, kuriame mokomasi ir laikomi egzaminai. Tai taip pat yra ir nedidelė socialinė erdvė, kurios apsauga turi būti tinkamai pasirūpinta.

Ministras G. Jakštas, anksčiau viešai kalbėdamas apie ketinimą palaipsniui atsisakyti mokymo rusų kalba, nurodė Estijos ir Latvijos pavyzdį. 

Pažymėtina, kad Estijoje jau 2000 m. buvo nuspręsta, kad rusakalbių vidurinių mokyklų 10-12 klasėse prie mokymo estų kalba bus pereita palaipsniui. Pilnai pereiti prie estų kalbos planuojama 2029 m. Latvija taip pat šį perėjimą atlieka palaipsniui. Ji šį procesą pradėjo 2007 m., o nuo 2025 m. visi dalykai bus dėstomi latvių kalba. 

Gimtosios kalbos ir viso mokymo gimtąja kalba proceso mažinimas tautinių mažumų mokyklose nėra veiksmingas sprendimas, padėsiantis pagerinti baigiamųjų valstybinių egzaminų rezultatus. Šiuo metu vykdoma politika gali pabloginti tautinių mažumų švietimo lygį. 

Beje, reikėtų atsižvelgti ir į lenkiškų mokyklų padėtį Lietuvoje. Valdžios institucijų veiksmai lėmė, kad prieš dvidešimt metų lenkų kalba buvo išbraukta iš privalomų brandos egzaminų sąrašo. Lenkų kalbos įvertinimas neturėjo įtakos stojimo į aukštąsias mokyklas egzaminams. Problemų kasmet vis daugėja, o Švietimo mokslo ir sporto ministerija nesiima reikiamų veiksmų, kad padėtų mokykloms. 

Švietimas per šimtmečius susidūrė su daugybe reformų. Dalis šių reformų įvyko prisitaikant prie ES ir tarptautinių standartų. Tačiau priimtinos gali būti tik gerai apgalvotos ir lygybės bei laisvės principų nepažeidžiančios švietimo pertvarkos.