Gruodžio 10-oji – Tarptautinė žmogaus teisių diena!

Gruodžio 10-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė žmogaus teisių diena. Be to, šiais metais minima Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 75-erių metų sukaktis.

Dar XX a. pradžioje žmogaus teisių pripažinimas ir laikymasis buvo atskirų valstybių atsakomybė. Nebuvo visuotinio ir teisiškai privalomo žmogaus teisių katalogo. Tik po Antrojo pasaulinio karo valstybės ėmėsi kurti tarptautinę diskusijų ir veiksmų platformą, kad bendromis jėgomis būtų išvengta istorijos klaidų pasikartojimo. Šiuo diskusijų forumu tapo Jungtinių Tautų Organizacija.

San Francisko konferencijoje, kurioje 1945 m. birželio 26 d. buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Chartija, įsteigusi Jungtines Tautas, beveik 40 nevyriausybinių organizacijų ragino skirti daugiau dėmesio žmogaus teisėms. Nors Chartijos 1 straipsnyje nurodoma, kad vienas iš Jungtinių Tautų tikslų yra siekti tarptautinio bendradarbiavimo „ugdant ir skatinant pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos bei religijos“, buvo manoma, kad reikalingos papildomos teisinės priemonės. 

1946 m. Jungtinės Tautos įsteigė Žmogaus teisių komisiją, kad būtų įgyvendinama tarptautinė teisinė struktūra, ir pagalbinę Ekonominės ir socialinės tarybos instituciją. Naujai suformuota Komisija ėmėsi apibrėžti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Jos darbo vaisius – 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Deklaracija, kurioje pabrėžiamas prigimtinis žmogaus orumas ir neginčijama teisė į laisvę ir lygybę, buvo beprecedentis žingsnis pirmyn. Ji sukūrė pirmąjį žmogaus teisių ramstį ir tapo savotišku branduoliu, kurio pagrindu vyko evoliucinis tarptautinės teisės, skirtos žmogaus teisių apsaugai, formavimosi procesas.

Pagarba žmogaus teisėms yra esminis demokratinės visuomenės elementas. Žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines teises, kurių neįmanoma prarasti, nes jos yra susijusios su pačia žmogaus būtimi. Kiekvienas žmogus gali naudotis savo teisėmis nepaisant to, kad tam tikrais požymiais (rase, odos spalva, lytimi, kalba, religija, savo politiniais įsitikinimais, nacionaline ar socialine kilme, turtine ar gimimo padėtimi) skiriasi nuo kitų.

Žmogaus teisės yra visuotinės, nes pripažįstamos visiems asmenims nepriklausomai nuo jų individualių savybių.

Žmogaus teisės yra neatimamos. Niekas neturi ir negali turėti įgaliojimų panaikinti prigimtines žmogaus teises, kylančias iš prigimtinio žmogaus orumo.

Žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios ir nedalomos. Negalime pasirinkti, kurias gerbti, o kurių ne. Vienos teisės panaikinimas užkerta kelią naudojimuisi likusiomis teisėmis bei laisvėmis.