Tautinių mažumų teisės švietimo srityje: Lietuvos ir Lenkijos patirtis

Kiekviena šiuolaikinė demokratija turėtų būti grindžiama pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Tautinių mažumų padėtis vienoje ar kitoje šalyje yra svarbus rodiklis, parodantis demokratijos lygį. Todėl demokratinė sistema turi būti kuriama taip, kad jos pagrindą sudarytų demokratinės vertybės ir principai. Priešingu atveju gali paaiškėti, kad visa struktūra, ant kurios pastatyta sistema, yra ydinga, nestabili ir, blogiausiu atveju, gali žlugti.

Apie mažumų teisių svarbą tolesnės demokratinės raidos Europoje perspektyvoms pirmiausia galime spręsti iš istorinės šalių patirties. Iš tiesų istorijoje būta daug atvejų, kai netolerancija mažumoms sukėlė didžiulio masto tragediją. Atsižvelgiant į šią patirtį, būtina pabrėžti, kad klestinčios pilietinės visuomenės pagrindas yra pagarba mažumų teisėms, įskaitant lygybės, teisingumo ir tolerancijos principus. Įvairovės skatinimas yra didžiulis iššūkis šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms, tačiau jis labai svarbus ilgalaikiam demokratinės sistemos tvarumui.

Atsižvelgdama į tragiškus įvykius, ypač po Šaltojo karo, dėl kurių paaštrėjo etniniai ir nacionaliniai konfliktai, tarptautinė bendruomenė ėmė kreipti dėmesį į mažumų teisių apsaugos politikos poreikį. Todėl, pavyzdžiui, Europos Taryba^[1], ESBO vyriausiasis tautinių mažumų reikalų komisaras^[2], Europos Sąjunga^[3] pradėjo įgyvendinti mažumų teisių apsaugos skatinimo priemones ir jų įgyvendinimo valstybėse narėse stebėseną. Tarptautinės ir nacionalinės organizacijos šiuo metu taiko daugybę priemonių tautinių mažumų teisėms skatinti. Be to, Europos Sąjungoje priimta nemažai antidiskriminacinių direktyvų, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į pagarbos mažumų teisėms svarbą bei įtraukti integracijos strategijas.

Todėl kiekviena demokratinė valstybė, įskaitant Lietuvą ir Lenkiją, turi spręsti mažumų pagrindinių teisių apsaugos ir pagarbos joms problemas, taikydama įvairius alternatyvius metodus ir politiką, pagrįsta integracija ir pagarba mažumų tautiniam identitetui. Vienas iš tokios politikos pavyzdžių yra mažumų teisų švietimo sistemoje užtikrinimas.

        1. Tautinės mažumos švietimo sistemoje

Tautinei mažumai išlaikyti savo identitetą, puoselėti tradicinę kultūrą ir vartoti gimtąją kalbą gali būti gana sudėtinga, nes tautinėms mažumoms priklausantys asmenys patiria nuolatinį asimiliacinį spaudimą. Todėl labai svarbi tinkama valstybės politika, atitinkanti mažumų poreikius ir užtikrinanti pagarbą jų pagrindinėms teisėms. Itin svarbi teisė, į kurią valstybė privalo atsižvelgti, yra tautinių ir etninių mažumų galimybė steigti savo švietimo ir kultūros įstaigas bei dalyvauti sprendžiant su jų kultūrinėmis vertybėmis susijusius klausimus. Be valstybės paramos tautinėms mažumoms įgyvendinant teisę į švietimą, išlaikyti kultūrinį tapatumą ir išsaugoti savo gimtąją kalbą būtų labai sudėtinga. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos preambulėje nurodoma, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi esminę reikšmę šio kontinento stabilumui, demokratijos išsaugojimui ir taikai. Todėl tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama tarptautinės žmogaus teisių apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai. Tai reiškia, kad mažumų teisės yra neatsiejama žmogaus teisių apsaugos sistemos dalis, todėl valstybės, Konvencijos Šalys, privalo užtikrinti, kad būtų gerbiamos pagrindinės tautinių ir etninių mažumų teisės. Svarbiausias apsaugos aspektas – gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų etninį, kultūrinį, kalbinį ir religinį savitumą, taip pat sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis, jį saugoti ir plėtoti.

Teisė į mokslą – viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose įvairių valstybių teisės aktuose. Tautinių mažumų atveju tai susiję su galimybe mokytis mažumos kalba, puoselėti kultūrą ir tradicijas, išlaikyti etninį, kalbinį, religinį ir kultūrinį tapatumą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad mokyklose mokosi įvairių tautybių ir kultūrų vaikai, švietimas apie mažumas yra ypač svarbus ugdant jaunuolių toleranciją ir kitoniškumo priėmimą. Mokykla atlieka svarbų vaidmenį mažumų mokinių integracijos procese. Viena iš teisės į mokslą pasireiškimo formų yra teisė išlaikyti ir tobulinti savo kalbą, įskaitant teisę į originalią vardo ir pavardės rašybą, kaip nuolat pabrėžia Europos žmogaus teisių fondas. Taip pat pagarba šiai teisei pasireiškia galimybe steigti tautinių mažumų mokyklas, kuriose pamokos vyksta tautinės mažumos kalba. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – galimybė laikyti valstybinį tautinių mažumų kalbų brandos egzaminą, kuri yra ypač reikalinga, nes taip suteikiamos lygios galimybės visiems mokiniams. Reikėtų nepamiršti, kad kai kurių mažumoms priklausančių moksleivių, ypač naujai atvykusių į šalį, valstybinės kalbos žinios yra nepakankamos, kad jie galėtų pasiekti patenkinamą egzamino, kuris ypač svarbus stojant į aukštąsias mokyklas, įvertinimą. Pernai tokia situacija susiklostė Lenkijoje, kai karo pabėgėliai iš Ukrainos privalėjo laikyti brandos egzaminus lenkų kalba. Kitas svarbus aspektas – tai draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų etninės priklausomybės ir kitų tapatybės bruožų. Valstybės ir savivaldybių institucijos, švietimo įstaigos privalo visus asmenis traktuoti vienodai, nepaisant jų amžiaus, lyties, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, etninės priklausomybės, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. 

           2.  Sunkumai, su kuriais susiduria tautinės ir etninės mažumos išsilavinimo prieinamumo srityje 

Aptariant tautinių mažumų padėtį švietimo sistemoje paminėtina, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys įgyvendindami savo teisę gauti kokybišką išsilavinimą susiduria su tokiais sunkumais kaip socialinė atskirtis, varginantis mokymasis negimtąja kalba, asimiliacijos spaudimas ir kt. Todėl švietimui tenka pagrindinis vaidmuo išsaugant tautinių mažumų tapatybę bei užtikrinant joms saugumo ir priklausymo jausmą gyvenamojoje šalyje. Teisė į mokslą mažumos kalba ir teisė į mokslą kaip tokia yra neatsiejamos ir joms taikomi vienodi reikalavimai, susiję su jų įgyvendinimu. Todėl valstybės, kurios yra teisinių dokumentų, reglamentuojančių tautinių mažumų teisių apsaugą, šalys, turi gerbti teisę mokytis tautinės mažumos kalba ir sudaryti sąlygas, suteikiančias mokiniams lygias galimybes, įskaitant vienodo požiūrio užtikrinimą mokyklose. Švietimo tikslas iš tikrųjų yra ne tik ugdyti pagarbą savo kultūriniam identitetui, bet ir šalies, kurioje vaikas gyvena, kalbai bei vertybėms, kaip nurodyta Vaiko teisių konvencijoje. Be to, švietimu siekiama skatinti visų tautų, etninių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystę.   

Lenkijoje teisė mokytis tautinės mažumos kalbos, istorijos ir kultūros garantuojama 1991 m. rugsėjo 7 d. Švietimo sistemos įstatymo 13 straipsniu, kuriuo remiantis mokykla tėvų prašymu organizuoja tautinės mažumos kalbos mokymą. Šia nuostata tėvams suteikiama teisė nuspręsti, kokį mokymą pasirinkti, kad jie galėtų išsaugoti savo vaikų tautinį, etninį ir kalbinį identitetą. Išsamūs klausimai, reglamentuojantys kalbos mokymo(si) organizavimo modelius, yra įtraukti į 2007 m. lapkričio 14 d. nacionalinio švietimo ministro įsakymą dėl valstybinių darželių, mokyklų ir įstaigų užduočių, padedančių išlaikyti mokinių, priklausančių tautinėms ir etninėms mažumoms bei regionine kalba kalbančių mokinių tautinį, etninį ir kalbinį tapatumą, vykdymo sąlygų ir tvarkos. Reikėtų pabrėžti, kad tautinės mažumos yra neatsiejama Lenkijos švietimo sistemos dalis. Todėl siekiant užtikrinti visapusišką tautinių ar etninių mažumų teisių įgyvendinimą, mokykla turi atsižvelgti į jų ugdymo poreikius ir sąlygas, kuriomis gyvena ir mokosi tautinių mažumų mokiniai. Tai ypač aktualu, kai moksleiviai nemoka lenkų kalbos taip, kad galėtų aktyviai reikštis pamokų metu, arba kai jie turi sunkią gyvenimo patirtį, pavyzdžiui, yra karo pabėgėliai. Lenkijoje tautinių mažumų kalbos, taip pat istorijos ir kultūros dalykų mokoma, be kita ko, šių tautinių mažumų: lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių, slovakų, ukrainiečių, armėnų ir žydų, taip pat mokinių, priklausančių bendruomenei, kalbančiai regionine kašubų kalba. Deja, ne visos mažumos naudojasi jiems priklausančiomis teisėmis dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl tinkamos kvalifikacijos mokytojų trūkumo. Todėl valstybinės mokyklos tėvų prašymu užtikrina, kad teisė į tautinių mažumų švietimą būtų įgyvendinama: vaikų darželiuose, mokyklose, kuriose dėstoma tautinės mažumos kalba arba regionine kalba, vaikų darželiuose ir mokyklose, kuriose tautinės mažumos kalba arba regioninė kalba ir lenkų kalba yra dvi lygiavertės dėstomosios kalbos, mokyklose, kuriose papildomai dėstoma tautinės mažumos kalba arba regionine kalba, arba tarpmokyklinėse grupėse, kuriose dėstoma tautinės mažumos kalba arba regionine kalba. Be to, tautinėms mažumoms priklausantys mokiniai turi teisę laikyti brandos egzaminą valstybine kalba, įskaitant baltarusių, ukrainiečių arba lietuvių kalbą. Reikėtų pabrėžti, kad tautinių mažumų vidurinių mokyklų abiturientams, baigusiems pagrindinę mokyklą, privalomas valstybinės kalbos egzaminas raštu.

Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų švietimas yra reglamentuotas įstatymais, įsakymais ir kitais dokumentais. Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsauga, kaip sudėtinė žmogaus teisių apsaugos dalis, yra garantuota pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Remiantis jos 29 straipsniu, „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Be to, Konstitucijos 37 straipsnis nustato, kad „piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ Atsižvelgiant į Konstitucijos 45 straipsnį, „piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.“ Lietuvoje, panašiai kaip ir Lenkijoje, ugdymas tautinės mažumos gimtąja kalba tautinei mažumai prieinamas visose ugdymo pakopose: nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos. Kaip pažymėta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, „vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba arba tautinės mažumos kalbos“ tiek bendrojo ugdymo, tiek neformaliojo švietimo mokyklose. Tautinėms mažumoms opi problema yra ta, kad šiuo metu Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reglamentuojančio tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises bei valstybės įsipareigojimus sudaryti sąlygas išlaikyti ir puoselėti tautinių mažumų tradicijas, kultūrinį, kalbinį ir religinį identitetą. Tautinių mažumų įstatymas, priimtas 1989 m., neteko galios 2010 m. sausio 1 d. Europos žmogaus teisių fondas nuolat atkreipia dėmesį į būtinybę Lietuvai priimti Tautinių mažumų įstatymą.

Galiausiai reikėtų pabrėžti, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, kultūriniu požiūriu yra gana vienalytės valstybės. Tačiau pastaraisiais metais padėtis keičiasi, nes į šias šalis atvyksta vis daugiau migrantų, ieškančių geresnio gyvenimo Europoje, taip pat pabėgėlių, bėgančių nuo karo bei prieglobsčio ieškančių žmonių. Dėl to Europai, įskaitant Lietuvą bei Lenkiją, kyla didelių iššūkių užtikrinant tarptautiniuose žmogaus teisių teisės aktuose garantuojamas pagrindines teises, įskaitant, bet neapsiribojant, teisę į mokslą. Kaip antai, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją yra ratifikavusi tiek Lietuva, tiek Lenkija, todėl abi šalys privalo laikytis iš jos kylančių teisės principų ir įsipareigojimų. Akivaizdu, kad tai yra gana sudėtingas uždavinys, susijęs su didžiule atsakomybe ir sprendimais, galinčiais paveikti žmonių gyvenimus. Taip pat yra svarbu užtikrinti pačios demokratinės sistemos stabilų veikimą. Analizuojant ryškėjantį ksenofobinį požiūrį į tautinių ir etninių mažumų atstovus, reikia pripažinti, kad antidiskriminacinė politika ir švietimas apie tautines mažumas yra labai svarbūs. Šiuo atžvilgiu didžiulis vaidmuo tenka valstybei ir vietos valdžios institucijoms, kurios turėtų gerbti žmogaus teises ir ginti mažumas, sudarydamos joms palankias gyvenimo sąlygas, įskaitant galimybę puoselėti savo tradicijas ir kultūrą bei reaguoti į neapykantos kurstymo incidentus, dažnai kylančius dėl nesupratimo ir baimės, susidūrus su kitoniškumu. Juk kuo daugiau turima žinių, tuo mažiau yra baimės ir tuo yra didesnė atjautos, supratimo ir bendradarbiavimo perspektyva. Todėl svarbu, kad mokyklos perteiktų žinias, šviestų, būtų kalbamasi su moksleiviais taip, kad jie ugdytų pakantumą ir pagarbą kitoniškumui.

Šaltiniai:

1. https://www.opendemocracy.net/en/democracy-for-all-minority-rights-and-democratisation/
2. https://www.efhr.eu/ulotki_efhr/jezykowa_PL.pdf
3. https://www.sejm.gov.pl/sejm7.nsf/InterpelacjaTresc.xsp?key=716EFF94
4. https://www.gazetaprawna.pl/wiadomosci/artykuly/1045172,na-maturze-jezyki-mniejszosci-narodowych.html
5. http://mniejszosci.narodowe.mswia.gov.pl/mne/prawo/konwencja-ramowa-rady/konwencja-ramowa-rady/6769,Raport-wyjasniajacy-do-Konwencji-ramowej-Rady-Europy-o-ochronie-mniejszosci-naro.html

^[1] Europos Taryba nuolat stebi mažumų teisių padėtį Europoje. 1961 m. Parlamentinė asamblėja rekomendavo į Antrąjį papildomą protokolą įtraukti straipsnį, užtikrinantį tautinėms mažumoms konkrečias Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) saugomas teises. Pastarojoje rekomendacijoje 14 straipsnyje pateiktoje nediskriminavimo išlygoje minimas priklausymas tautinei mažumai. 1961 m. 285 rekomendacijoje pasiūlyta straipsnio dėl tautinių mažumų apsaugos projekto formuluotė, pagal kurią iš asmenų, priklausančių tautinei mažumai, negali būti atimta teisė kartu su kitais savo grupės nariais ir tiek, kiek tai neprieštarauja viešajai tvarkai, naudotis savo kultūra, vartoti savo kalbą, steigti mokyklas ir gauti išsilavinimą savo pasirinkta kalba arba išpažinti ir praktikuoti savo religiją. 1995 m. vasario 1 d. buvo priimta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai pirmasis daugiašalis teisiškai privalomas tautinių mažumų bendrosios apsaugos dokumentas. Konvencijos tikslas buvo nustatyti principus, kurie turi būti gerbiami, ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus, kad būtų užtikrinta veiksminga tautinių mažumų ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga valstybėse narėse ir kitose valstybėse, kurios gali tapti šio dokumento Šalimis.

^[2] ESBO vyriausiojo komisaro tautinių mažumų klausimais užduotis – stebėti tautinių mažumų padėtį ESBO teritorijoje, siekiant šalinti etninės įtampos ir konfliktų regione priežastis.

^[3] 2000 m. birželio 29 d. Tarybos Direktyva 2000/43/EB įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės. 2008 m. lapkričio 28 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis.