„Babajau, varyk į savo šalį“ – arba kaip nagrinėjamos bylos Lietuvoje dėl rasizmo

Gegužės 9 d. Kauno apylinkės teismas paskelbė nuosprendį dviems jaunuoliams (Pauliui E. ir Lukui B.), kurie šių metų kovo 12 d. Kaune prie kasos nėščiai moteriai grasino, kad „uždarys ją į bagažinę ir jos laukia Strazdauskaitės likimas“, o jos vyrą, indų kilmės Airijos pilietį, vadino „babajumi“, liepė vykti į savo šalį.

Didelio atgarsio sulaukusią bylą išnagrinėjęs teismas nusprendė, kad vaikinai pažeidė tik viešąją tvarką (LR BK 284 str.) ir abu nuteisė laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 22  val. iki 6 val., taip pat per dvylika mėnesio neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar nevyriausybinėse organizacijose.

Nemokamą teisinę pagalbą nukentėjusiems asmenims suteikusios VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atstovė advokato padėjėja Evelina Baliko pažymi, kad abejojama ne tik dėl paskirtos bausmės proporcingumo, tačiau nukentėję asmenys nesutinka ir su veikos kvalifikavimu. Dar teismo metu pateiktas prašymas papildomai kvalifikuoti Pauliaus E. ir Luko B. veiksmus kaip kurstymą prieš tautybę ir rasę liko neišgirstas. Sprendimą priėmęs teismas nusprendė, kad „nors byloje nustatyta, kad kaltinamieji šaukė nukentėjusiajam „varyk į savo šalį“, „dink iš Lietuvos“, vadino jį „babajumi“, tačiau teismo nuomone, tokie pasisakymai galėjo būti taikomi ir bet kuriam kitam asmeniui, atvykusiam į Lietuvą“. Sprendime taip pat nurodoma, kad nėra „pagrindo teigti, kad tokie kaltinamųjų pasakymai gali būti traktuojami kaip rasistiniai“.

Nukentėjusiuosius Rasą ir Sumit Singh Deswal atstovaujanti advokato padėjėja E.Baliko nurodo, kad tokie teismų sprendimai neatitinka Europos Žmogaus Teismo išaiškinimų ir tarptautinių teisės aktų. 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis vienuoliktoje preambulės įtraukoje nurodomas poreikis užtikrinti, kad su rasizmu ir ksenofobija susijusių veikų tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas nepriklausytų nuo nukentėjusiųjų, kurie dažnai yra ypač pažeidžiami ir nenori pradėti teisminio proceso, pareiškimų ar kaltinimų. Pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnį kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių baudžiamumui užtikrinti už jame nurodytas tyčines veikas, susijusias su rasizmu ir ksenofobija, be kita ko – viešą smurto ar neapykantos, nukreiptos prieš asmenų grupę, apibūdinamą pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę ar tautinę arba etninę kilmę, ar tokiai grupei priklausantį asmenį, kurstymą.

Teismo posėdžio metu peržiūrėtas liudininko darytas vaizdo įrašas (prieinamas viešai ir internete), kuriame aiškiai girdėti, kaip vienas iš nuteistųjų sako “važiuokit k***a kol aš neužmušiau to juodaodžio b**t”. Nesuprantama, kaip Lietuvos teismai gali tokiu pasakymus prilyginti išimtinai viešosios tvarkos pažeidimui. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos neapykantos nusikaltimų statistika nuolat kelia abejonių ne tik Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui, bet ir kitoms tarptautinėms organizacijoms. Lietuvoje dažniausiai, kaip ir šiuo atveju, nėra identifikuojami ir baudžiami rasistiniai nusikaltimai.

Nuostabą kelia ir tai, kad bylą išnagrinėjęs teismas nepripažino kaip sunkinančios aplinkybės to, kad nusikaltimą jaunuoliai padarė ir nukentėjusios Rasos atžvilgiu, kuri tuo metu buvo nėščia .  Teismo vertinimu „kaltinamieji nežinojo, nematė ir nesuvokė, kad nukentėjusioji gali būti nėščia“. Keltinas klausimas kaip galima nepastebėti neštumo, kai yra beveik aštuntas mėnuo. Akivaizdų nėštumo faktą patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys.

Atsižvelgiant į neproporcingą bausmę, o taip pat veikos nevisapusišką kvalifikavimą, neįžvelgiant rasistinio išpuolio, nukentėję teismo sprendimą skųs.