Melas – būdas pabėgti nuo nepatogių faktų

Europos žmogaus teisių fondas daug kartų informavo dėl pono Tomaszo Snarskio peticijos, kuris 2011 m. kovo 31 d. pateikė į Europos Parlamentą peticiją pavadinimu „Lenkų kalbinės teisės Lietuvoje”. Peticija susijusi su pagrindiniais lenkų tautinės mažumos kalbinių teisių reglamentavimu: asmenvardžių ir pavardžių rašyba, vietovių ar gatvių ženklinimu, švietimo klausimais, taigi liečia su teises, kurios Europos demokratinėje valstybėje privalo būti prioritetinės. Pasirodo, ne visi pritaria šiai nuomonei. 2012 m. balandžio 24 d. peticijos nagrinėjimo metu Europos Parlamente, Lietuvos valstybės atstovai eilinį kartą parodė savo nenorą gerbti tautinių mažumų teises. Pasipiktinimą sukėlė ir tai, kad šitaip pasielgė pasitelkę melą, kurio tikslas buvo sumenkinti peticijos svarbą ir padėti išvengti viešos diskusijos dėl tautinių mažumų teisių apsaugos Lietuvoje.

Peticijos autorius neketinino kaltinti Lietuvos kaip valstybės arba pulti kažką, autorius tik siekė pradėti diskusiją apie lenkų mažumos padėtį Lietuvoje bei nurodyti dalykus, kurių teisinis reguliavimas nesuderinamas turint omeny Lietuvos įstojimą į ES. O tai reiškia, jog kiekviena valstybė narė yra įpareigota laikytis tarptautinių sutarčių, visų pirma žmogaus teisių srityje. Tačiau antilenkišku nusistatymu garsėjantis Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, matyt nusprendė, jog mėginama apjuodinti Lietuvą ir bandė sumenkinti peticijos svarbą, pavadinęs ją „nerimtu dokumentu”. Jis rėmėsi keliais peticijos aspektais, gindamas iš dalies pakeistą Švietimo įstatymą, tuo pačiu parodė savo neišmanymą. Galų gale priėjo absurdišką išvadą, kad išskyrus lenkus, kitos mažumos neprotestavo prieš aukščiau paminėto įstatymo priėmimą. Tai ne vienintelis atvejis, kai Vytautas Landsbergis kursto tautinę nesantaiką meluodamas, nepasakydamas tiesos iki galo ar pasakydamas tik iš dalies. Vasario 16 d. savo kalboje, valstybės atkūrimo dienos proga, jis kaltino Lenkijos valstybę dėl lietuviškų mokyklų uždarymo Seinuose. Pabrėžtina, kad šis klausimas priklauso ne centrinės valdžios institucijoms, o savivaldybių kompetencijai, kurioje, Seinių atveju, daugumą sudaro lietuviai.

Diskusijos metu taip pat pasisakė LR Švietimo Ministerijos atstovė Milda Špėlytė–Letulienė. Priešingai nei europarlamentaras V. Landsbergis, ji stengėsi gintis nuo peticijos reiškiamų priekaištų. Atstovė pateikė faktus, kurie neva turėtų įrodyti, jog nėra jokio reikalo kištis į Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą dėl tautinių mažumų. Beje, dauguma iš tų „faktų” pasirodė melagingi. Pvz:. teigiama, jog lenkų mažuma Lietuvoje yra vienintelė Europoje, kuriai suteikta galimybė mokytis savo gimtąja kalba net universitetuose, bet gi yra universitetas Suomijoje su dėstoma švedų kalba, Slovakijoje – vengrų kalba, Italijoje – vokiečių kalba ir tt. Taip pat tiesos neatitiko teginys, neva Bialtstogės universiteto filialas Vilniuje yra vienintelė tokio pobūdžio Lenkijos aukštojo mokslo institucija užsienyje, nes jų yra keliasdešimt daugelyje Europos šalių. Taipogi gynė iš dalies pakeistą Švietimo įstatymą, argumentuodama, kad valstybė tinkamai pasirūpino mokytojų pasirengimu ir naujomis mokymo programos priemonėmis. Mokytojai kategoriškai su tuo nesutinka, teigdami, jog skirtas nepakankamas finansavimas tam reikalui, o nauja mokymo medžiaga parengta nekompetentingai, joje daug klaidų.

Kokią galima daryti išvadą remiantis tokiais Lietuvos valstybės atstovų nešvariais žaidimais? Ogi jų gynimosi būdas meluojant byloja apie mūsų argumentų teisingumą, kadangi jeigu net LR Vyriausybė meluoja diskusijose tarptautinėje arenoje, tai reiškia, kad jų pasirinkti argumentai neatitinka tikrovės.

[wpfilebase tag=file id=583 /]