Dvikalbės lentelės Europos Sąjungoje tai standartas

Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu yra pripažintos 24 oficialios kalbos. Tačiau manoma, kad europiečiai taip pat vartoja 60 regioninių bei mažumų kalbų, kurias pagal apytikslius duomenis vartoja beveik 40 mln ES piliečių^[1]. Europiečių kalbų ir kultūrų įvairovė yra didelė ES jėga, bet gali būti ir daugybės problemų šaltiniu.

Ypatingas tautinių mažumų apsaugos problemas pastebi tarptautinė teisė. Pagrindų konvencija dėl tautinių mažumų apsaugos (Pagrindų konvencija), kurią pasirašė visos ES valstybės, išskyrus Prancūziją, įvedė kompleksinę tautinių mažumų apsaugą. Konvencija 11 str. 3 dal. įpareigoja valstybes-šalis pateikti tradicinius vietinius pavadinimus, gatvių pavadinimus bei kitus viešo pobūdžio topografinius ženklus mažumų kalba. Apie tai verta priminti ir diskutuojant dėl dvikalbių lentelių Lietuvoje.

Reikia atminti, kad daugiakalbės lentelės su vietovių pavadinimais nebuvo sugalvotos XXI amžiuje. Jos egzistavo ir prieš I bei II pasaulinius karus, nors reikia pripažinti, kad jų buvimas dažnai buvo vietinių gyventojų veiklos padarinys ir nebūtinai remėsi teisės aktais. Pokario laikotarpiu kai kurios komunistinės valstybės, pavyzdžiui VDR, Rumunija ar Vengrija, leido naudoti savo teritorijoje dvikalbius pavadinimus.

Kaip dabar atrodo padėtis ES valstybėse? Žemiau pateiksime kelis pavyzdžius.

Lenkija

Lenkijoje dvikalbių pavadinimų klausimą reglamentuoja 2005 m. priimtas įstatymas dėl tautinių ir etninių mažumų. Pagal Administracijos ir Skaitmeninimo Ministerijos duomenis, mažumų kalba pavadinimai naudojami net 51 savivaldybėje, o 33 mažumų kalbos turi pagalbinių kalbų statusą. Daugiausia dvikalbių lentelių galima rasti vokiečių (Silezija) ir kašubų (Pomeranija) kalbomis, tačiau yra ir lemkų, baltarusių bei lietuvių kalbomis.

Dvi lentelės su pavadinimu lenkų ir lemkų kalbomis prie įvažiavimo į Bielanka vietovę (nuot. Wikimedia Commons).

Lentelė lenkų-vokiečių kalbomis prie įvažiavimo į Osiny/Rothhaus vietovę (nuot. Wikimedia Commons).

Pagal galiojančius įstatymus, Lenkijoje tautinės mažumos yra baltarusiai, čekai, lietuviai, vokiečiai, armėnai, rusai, slovakai, ukrainiečiai bei žydai, o etninės mažumos – karaimai, kašubai, lemkai bei romai.

Austrija

Austrijoje lengviausia dvikalbes lenteles rasti Karintijos regione, kur gyvena daug slovėnų. Tačiau ir ten neapseita be ginčų. Teisė naudoti dvikalbes lenteles buvo garantuota mažumoms Valstybės sutartyje dėl nepriklausomos ir demokratinės Austrijos atkūrimo

1955 metais. 1976 m. tai patvirtinta įstatymu dėl tautinių mažumų (Volksgruppengesetz). Tačiau pirmos dvikalbės lentelės pasirodė tik 2000 m. Anksčiau jas nuolat naikindavo vokiečių kilmės Karintijos gyventojai.

Viena iš daugelio dvikalbių lentelių Karintijos regione (nuot. Wikimedia Commons).

Burgenlando žemėje gyvena daug chorvatų ir vengrų. Šiame regione taip pat naudojami dvikalbiai pavadinimai.

Vokiečių-kraotų kalbomis lentelė įvažiuojant į Großwarasdorf (nuot. Wikimedia Commons).

Vokiečių-vengrų kalbomis lentelė įvažiuojant į Oberwart (nuot. Wikimedia Commons).

Dideles emocijas tarp austrų sukėlė 2001 m. gruodžio 13 d. Austrijos Konstitucinio teismo sprendimas Nr. G-213/01, V-62/01 B-2075/99. Teismas nusprendė, kad dvikalbių lentelių su gatvių ar vietovių pavadinimais naudojimas yra galimas tik tada, jei bent 10% tam tikros savivaldybės gyventojų naudojasi tautinių mažumų kalba. Anksčiau teisė numatė, kad turi būti bent 25% gyventojų. Teismas taip pat nurodė, kad projektuojant lenteles reikia naudoti tokio pat dydžio šriftą, kad nebūtų teikiama pirmenybė vienai iš grupių.

Austrijos teisė pripažįsta kroatų, čekų, slovakų, slovėnų, vengrų bei romų ir sinti tautines mažumas.

Kroatija

Kroatijoje, jauniausioje ES narėje, dvikalbės topografinės lentelės yra naudojamos nepaisant kruvino 90-ųjų metų Balkanų karo, kurio pagrindine priežastimi ir tapo etniniai konfliktai. Dabar, vienintelė reikšminga mažuma Kroatijoje yra serbai (apie 4,5% gyventojų). Kroatijos Konstitucija mažumoms garantuoja jų teisių gerbimą, o įstatymas dėl tautinių mažumų kalbos ir rašto naudojimo suteikia mažumoms teisę naudoti dvikalbes topografines lenteles.

Po viešosios tarptautinės nuomonės spaudimo, Kroatijos valdžia pripažino daug serbų, kaip tautinės mažumos, teisių. Tačiau tai sukelė socialinį pasipriešinimą ir nepasitenkinimą. Abipusis dviejų šalių priešiškumas pasireiškia mieste Vukovar, kuris yra netoli sienos su Serbija. Trečdalis šio miesto gyventojų yra serbai. Pagal galiojančius įstatymus, įstaigų ir gatvių pavadinimai yra užrašyti serbų kirilica.

2014 m. viena iš Kroatijos karo veteranų bendrijų mėgino surengti nacionalinį referendumą dėl dvikalbių pavadinimų naudojimo galimybių apribojimo. Pagal iniciatorių prielaidas, referendumas turėjo nuspręsti, ar būtų galima naudoti dvikalbius pavadinimus tik vietovėse, kuriose tam tikra mažuma sudaro ne mažiau nei  50% gyventojų (iki šiol pakako trečdalio).  Nors tai buvo susiję tik su Vukovar miestu, kuris daugeliui kroatų tapo Serbijos žiaurumo simboliu, balsavimas turėjo būti nacionaliniu mąstu. Nors organizatoriai surinko virš 500 tūkst. paramos parašu, referendumas neįvyko. Kroatijos Konstitucinis teismas, Kroatijos Parlamento prašymu, užginčijo jo teisėtumą.

Tačiau Kroatijos valdžios elgesys yra vertas dėmesio. Kaip rodo Vukovaro pavyzdys, Kroatijos valdžia deda daug pastangų, kad šioje šalyje tautinių mažumų teisės būtų gerbiamos. Tai leidžia tikėti, kad ateityje pavyks pakeisti ir pačių kroatų nusistatymą dėl tautinių mažumų teisių.

Policijos nuovados pavadinimas Vukovare užrašytas lotynų abėcėle ir kirilica (nuot. Croatia Week).

Estija

Estija, esanti šalia Latvijos ir Liuksemburgo, yra valstybė, kurios teritorijoje gyvena didžiausias ES procentas kitų tautybių žmonių. Beveik ketvirtadalis Estijos gyventojų yra etniniai rusai. Be jų tautinėmis mažumomis laikomi vokiečiai, švedai bei žydai.

1992 m. Estijos Konstitucijos keli straipsniai yra tiesiogiai susiję su tautinių mažumų ir jų teisių klausimais. Teisės palaikyti tautinį tapatumą, gauti išsilavinimą mažumų kalba, ar oficialiai kreiptis mažumų kalba savivaldybių įstaigose, kur bent pusė gyventojų yra kitos, nei estų tautybės yra garantuojamos remiantis šiais straipsniais.

2003 m. Estija priėmė įstatymą dėl vietovių pavadinimo įvedant labiau liberalų teisinį sprendimą. Išliko principas, pagal kurį topografinius pavadinimus reikia rašyti estų kalba, tačiau leidžiamos išimtys, motyvuotos istoriniais ir kultūriniais požiūriais. Savivaldybė, kuri nori iškabinti dvikalbes lenteles, privalo kreiptis su prašymu į Regioninių reikalų ministrą, kuris savo ruoštu konsultuojasi su Taryba dėl vietovių pavadinimų. Taip pat analizuojama, kokia kalba naudojosi daugelis šios savivaldybės gyventojų iki 1939 m. rugsėjo 27 d., t.y. prieš sovietų karinių bazių dislokavimą Estijos teritorijoje. Šitaip siekiama išvengti tokių situacijų, kuriose tam tikros mažumos būvimas būtų vien tik sovietų valdžios politinės veiklos rezultatu.

Estijos įstatymai leidžia naudoti dvikalbes lentelės su vietovių, gatvių, gyvenviečių ir miesto rajonų pavadinimais. Tokios lentelės pasirodo rusų ir švedų kalbomis.

Estų-švedų kalbomis lentelė įvažiuojant į Elbiku/Ölbäck vietovę šiaurės vakarinėje Estijos dalyje (nuot. http://www.skyscrapercity.com).

Prancūzija

Prancūzijoje gyvena daug etninių ir tautinių grupių. Daugelyje rajonų taip pat naudojamos dvikalbės topografinės lentelės. Prie labiausiai paplitusių regioninių kalbų yra oksitanų, elzasiečių, korsikiečių, bretonų, provansalų, baskų ir oïl grupės kalbos.

1992 m. Prancūzijos Konstitucija aiškiai nurodo, kad oficiali kalba yra prancūzų ir visa išrenkama regionų valdžia privalo naudotis tik prancūzų kalba. Tačiau pastaraisiais metais centrinė valdžia subsidijuoja regionalinių kalbų mokymąsi. Įdomiausia situacija yra Elzase, Vokietijos pasienio regione. Dėl dažnų sienų pokyčių praeityje ir Vokietijos artumo, daugelis gyventojų vartoja ir prancūzų, ir vokiečių kalbomis, taip pat yra vartojama ir elzasiečių kalba, kuri yra vokiečių kalbos dialektu. Be to, elzasiečių kalba yra vartojama tik kaip šnekamoji kalba, tuo tarpu literatūrinės kalbos vaidmenį toje teritorijoje atlieka vokiečių kalba. Todėl Elzase dvikalbėse lentelėse matome prancūzų kalbą bei vokiečių o ne elzasiečių.

Trikalbė lentelė mieste Bayonne pietvakarių Prancūzijoje: prancūzų, baskų ir oksitanų kalbomis (nuot. Wikimedia Commons).

Šiaurės šalys

Šiaurės šalys, t.y. Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija, žinomos dėl ypatingo jautrumo mažumų teisėms. Pastaraisiais metais šios šalys ėmėsi intensyvių veiksmų, realizuojant teisės vartoti mažumų kalbas.

Pietų Jutlandijoje, Danijoje, mažumų kalbos statusą turi vokiečių kalba. Dėl Danijos priklausomų teritorijų, mažumų kalbos statusą taip pat turi farerų bei grenlandijos kalbos. Lentelės su vietovių pavadinimais yra visomis šiomis kalbomis.

Suomijoje švedų kalba turi oficialios kalbos statusą, nors šioje šalyje gyvena tik apie 6% etninių švedų. Laplandijos kalba turi regionalinės oficialios kalbos statusą šiaurinėje Suomijos dalyje, taip pat ir Norvegijoje bei Švedijoje. Švedijoje mažumų kalbos statusą turi ir Meänkieli kalba, o Norvegijoje kvenų kalba. Visos šios kalbos naudojamos topografiniuose ženkluose.

Dvikalbė lentelė su gatvės pavadinimų Enontekiö vietovėje Suomijoje, suomių ir šiaurės laplandų kalbomis (nuot. Wikimedia Commons).

Vokietija

Vokietijoje, panašiai kaip ir Šiaurės šalyse ar Austrijoje, gyvena daug imigrantų iš viso pasaulio. Tačiau teisė naudoti dvikalbes lenteles, kurios įvedimą įpareigoja regionalinių arba mažumų kalbų Europos korta, suteikta tik oficialiai pripažintoms tautinėms arba etninėms mažumoms.

Vokietijoje galima rasti lenteles su gatvių pavadinimais danų (Schleswig-Holstein), frizų (Schleswig-Holstein ir Žemutinė Saksonija), žemutinių vokiečių (daugelyje rajonų), aukštųjų sorbų (Saksonija) ir žemutinių sorbų (Brandenburgas) kalbomis. Mažumų kalbos statusą turi  ir romų kalba (Hesenas).

Lentelė įvažiuojant į Vokietijos mieste Flensburg užrašyta taip pat ir danų kalba (nuot. Wikimedia Commons).

Slovėnija

Slovėnija pripažįsta vengrų ir italų tautines mažumas. Specialų teisės statusą turi romai. Slovėnijos Konstitucijoje šioms mažumoms suteikiami platūs įgaliojimai (5, 64, 80 str.). Svarbiausias šios analizės atžvilgiu yra 11 str., kuris nurodo, kad oficiali Slovėnijos kalba yra slovėnų, bet savivaldybėse, kur tradiciškai gyvena italų arba vengrų mažumos, jų kalbos irgi įgyja oficialios kalbos statusą. Tai liečia ir dvikalbių topografinių lentelių.

Slovėnijoje mieste Piran oficialios informacijos lentelės yra ir italų kalba (nuot. Wikimedia Commons).

Slovakija

Slovakijoje beveik 80% gyventojų deklaruoja slovakų tautybę, o apie 8,5% vengrų. Tarp kitų etninių grupių didžiausia yra romų (apie 2%).

Slovakijos teisės aktai vienareikšmiškai neapibrėžia grupių, kurios priskiriamos prie tautinių mažumų. Tačiau Slovakijos valdžios ataskaitose dėl Pagrindų konvencijos įvedimo, išvardinama 11 tokių mažumų: vengrai, romai, čekai, rusinai, ukrainiečiai, vokiečiai, moravai/sileziečiai, kroatai, žydai, lenkai bei bulgarai.

Dėl dvikalbių topografinių lentelių Slovakija 90 metais priėmė gana liberalų sprendimą nepaisant ksenofobinių kraštutinai dešiniųjų valdžios retorikų. Pagal ir toliau galiojančias taisykles, pakanka 20% gyventojų, deklaruojančių savo priklausymą tautinei mažumai šioje vietovėje, kad būtų galima naudoti dvikalbes lenteles su gatvių ar vietovių pavadinimais. Išimtys yra tik vietovių pavadinimai, kuriems suteiktos užsitarnavusių slovakų pavardės – šie gali būti rašomi tik slovakų kalba.

Dvikalbis kelių ženklas slovakų ir vengrų kalbomis pietinėje Slovakijoje (nuot. Wikimedia Commons).

Vengrija

Vengrija yra vienalytiška šalis nacionaline prasme, bet turi labai didelę diasporą kaimyninėse šalyse. Mažumos Vengrijoje yra pasienio rajonuose.

Pavyzdžiui vietovėje Bezenye (kroat. Bizonja), netoli sienos su Slovakija dominuoja… kroatų bendruomenė. Mieste Újhartyán (vok. Hartian), centrinėje šalies dalyje, beveik pusė gyventojų deklaruoja Vokietijos tautybę. Panašiai yra ir Diósd (vok. Orasch) vietovėje. Kroatų ir vokiečių mažumos sudaro daugiakultūrį Austrijos ir Vengrijos imperijos paveldą.

Dvikalbė lentelė su pavadinimu Bezenye vengrų ir kroatų kalbomis. Verta pabrėžti, kad kroatų pavadinimas turi kitokią reikšmę nei vengrų (nuot. Wikimedia Commons).

Lentelė su gatvės pavadinimu Dabas-Sár centrinėje Vengrijoje vengrų ir slovakų kalbomis (fot. Wikimedia Commons).

Vengrijos teisė (1993 m. Įstatymas dėl tautinių mažumų) pripažįsta armėnų, bulgarų, graikų, vokiečių, lenkų, romų, rusų, rumunų, serbų, slovakų, slovėnų, ukrainiečių tautines mažumas.

Didžioji Britanija – Škotija

Jungtinėje Karalystėje nėra oficialios kalbos (panašiai kaip ir JAV), bet ja yra laikoma anglų kalba. Taip pat, pagal specialų teisės aktą, regionalinė oficiali kalba yra Velso kalba. Tokio statuso ilgą laiką neturėjo škotų gėlų kalba, priklausanti keltų kalbų grupei, priešingai nei škotų kalba, priklausanti germanų kalbų grupei, nors kai kurie ją priskiria prie anglų dialektų.

Tik 2005 m. pagal gėlų kalbos įstatymą, Škotijos Parlamentas jai suteikėi oficialios Škotijos kalbos statusą (šalia škotų anglų kalbos). Tačiau ji nėra oficiali ES kalba. Nors ją vartoja vos 60 tūkst. gyventojų, Škotijos valdžia aktyviai stengiasi ją skatinti. Tą parodo viešai naudojamos dvikalbės topografinės lentelės.

Tad dvikalbes lenteles Didžiojoje Britanijoje galima pamatyti Škotijoje ir Velse.

Kelio ženklas anglų ir gėlų kalbomis Mallaig uoste (nuot. Wikimedia Commons).

Apibendrinimas

Pateikti pavyzdžiai iš įvairių ES dalių įrodo, kad ES valstybės narės skiria didelę dėmesį tautinių mažumų teisėms. Tai parodo leidimai naudoti dvikalbes topografines lenteles regionuose, kuriuose gyvena mažumos. Šios lentelės mažumoms dažnai turi simbolinę reikšmę ir patvirtina pagarbą jų tradicijoms ir kalbai.

Net Prancūzija, nors nėra priėmusi Pagrindų konvenciją, suteikė mažumoms, gyvenančioms jos teritorijoje daug teisių, tarp jų ir teisę naudoti dvikalbes lenteles.

Šalys buvusio Rytų bloke per pastaruosius 25 metus padarė didelę pažangą dėl tautinių mažumų teisių apsaugos. Į savo teisės aktus jos įvedė dažnai labai liberalius įstatymus, kurių dėka mažumos įgyjo daug įvairių įgaliojimų. Tik Kroatija vis dar turi problemų, dėl visiško socialinio mažumų teisių pripažinimo. Tvirta šios šalies valdžios reakcija į įvairią tautinių mažumų diskriminacija teikia viltį, kad netrukus situacija, esanti dėl istorinių įvykių pasekmėmių, pasikeis.

Atrodo, kad Kroatijos valdžios pozicija gali būti geru pavyzdžiu Lietuvai, kurios valdžia margalizuoja tautinių mažumų problemas ar net atvirai abejoja jų reikšme Lietuvos valstybės plėtrai. Estija, kurioje gyvena daug rusų, užtikrino savo piliečiams galimybę naudoti dvikalbes topografines lenteles jų kalba. Tai rodo, kad su atitinkamu valdžios požiūriu galima rasti atitinkamus teisinius sprendimus, kurie bus priimtini visiems.

Vidurio ir Rytų Europos šalys, Vakarų šalių pavyzdžiu, stengiasi tautinių mažumų atstovuam skirti ypatingą dėmesį. Nors tai ne visada buna efektyvūs veiksmai, tačiau dažniausiai negalima paneigti jų autorių gerų ketinimų. Vienas iš paprasčiausių pagarbos reiškinių tautinėms mažumoms yra leidimas naudoti topografinius pavadinimus šių mažumų kalbomis. Verta atminti, kad toks dvikalbis ženklinimas yra teritorijose, kur nuo senų laikų gyveno tos mažumos. Dvikalbius pavadinimus nereikėtų vertinti kaip privilegiją, siekiant išskirti tam tikrą grupę, bet kaip natūralią valstybės pareigą savo piliečiams, kalbantiems kita kalba.

Europos taryba, apie ką jau rašėme anksčiau, daug kartų davė pastabas Lietuvai, kad ši sustiprintų veiksmus siekiant įgyvendinti Pagrindų konvenciją, o ypač dėl neišspręstų dvikalbių lentelių su gatvių pavadinimais problemų. Norint būti tikra Vakarų bendruomenės narė, Lietuva privalo gerbti tautinių mažumų teises. O ES dvikalbės lentelės jau yra standartas.

EFHR

^[1]https://www.fuen.org/european-minorities/general/