Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu Malgožata pagaliau tapo Malgorzata

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.20 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę vardą. Ši teisė apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Tačiau esamas teisinis reguliavimas nėra pakankamas asmenų išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti ir teisėms užtikrinti – būtent taip 2019 m. spalio 23 d. nusprendė Vilniaus apylinkės miesto teismas, išnagrinėjęs Pareiškėjos Malgožatos Runevič-Wardyn pareiškimą dėl vardo pakeitimo. Malgožata yra lenkų kilmės Lietuvos pilietė, kuri 2007 m. Vilniuje sudarė santuoką su Lenkijos piliečiu Łukasz Paweł Wardyn.

Nuo 2008 m. prasidėjo šios šeimos kova už originalią asmenvardžių rašybą. Bylos pasiekė net Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), kuris yra nurodęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 str. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str., elementų. Nors Chartijos 7 str. nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (ESTT 2011-05-12 sprendimas Runevič-Vardyn ir Wardyn, Nr. C-391/09). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 str. įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (ESTT 2016-06-02 sprendimas Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14).

2016 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė pakeisti pareiškėjos pavardę į Wardyn. Šis sprendimas įsiteisėjo, o pavardė Wardyn buvo įtraukta į visus Lietuvos registrus, nesukeliant jokių administracinių nesklandumų ar papildomų kaštų valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, kad šeima turi tris vaikus, dėl kiekvieno iš jų pavardės Pareiškėjai taip pat buvo priversti kreiptis į Lietuvos teismus, nes net įpareigojus Civilinės metrikacijos skyrių įrašyti originalia formą pavardę motinai, toks sprendimas laikytinas individualiu ir automatiškai netaikytinas kitiems šeimos nariams.

Nagrinėjant bylą dėl vardo „Malgorzata“ rašybos, teisme kilo klausimas, ar iš tiesų vienos raidės pakeitimas reiškia vardo pakeitimą. Teismas šiuo klausimu rėmėsi Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komiteto išaiškinimu, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo Leonids Raihmans prašymą pakeisti vardą ir pavardę į originalią jo formą „Leonid Raihman“, 2010 m. spalio 28 d. sprendime pripažino Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 str. pažeidimą byloje Raihman prieš Latviją (pranešimo Nr. 1621/2007), nurodydamas, kad priverstinis vardo ir pavardės keitimas yra neteisėtas kišimasis į privatų asmens gyvenimą ir pažeidžia žmogaus teises. Net vienos raidės pakeitimas prieš Pareiškėjo valią laikytinas asmenvardžio pakeitimu.

Šį „Malgorzatos“ vardo byla yra ypatingai svarbi Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms. Tautinių mažumų apsaugos konvencijos (Toliau – Tautinių mažumų konvencija) 3 str. numato, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba dėl naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje. Pagal Tautinių mažumų konvencijos 11 str. asmuo turi teisę naudoti savo vardą ir pavardę mažumos kalba.

Tai pirmoji byla Lietuvoje, kurioje teismas pripažino teisę į originalią vardo formą lenkų kilmės Lietuvos piliečiui. Pažymėtina, kad tai nėra visiška naujovė Lietuvos teisinei sistemai. Dar 1938 m. priimto Pavardžių įstatymo 24 str. skelbė, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas.” Deja, dabartiniai asmenvardžių rašybą reglamentuojantys teisės aktai numato kitokias taisykles. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1991 m. kovo 28 d. posėdžio protokoliniu nutarimu Nr. 6, patvirtintuose Lietuvos lenkų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklėse, reglamentuojamas svetimvardžių perrašymas į lietuvių kalbą, t. y. pateikti tie lenkų kalbos rašmenys, kurie nesutampa su lietuviškais jų atitikmenimis, kuriose nurodyta, kad priebalsiai „rz“ sulietuvinta forma rašomi „ž“. Nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija nagrinėjamose bylose dėl mišrių šeimų pavardžių nurodo, kad galimos išimtys ir viena iš jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti įrašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsienio asmens dokumentą, deja, tokios nuostatos netaiko tautinėms mažumoms. Manytina, kad toks diskriminacinio pobūdžio institucinis vertinimas, kai vienai piliečių grupei leidžiamos, o kitai – draudžiamos teisės į originalią asmenvardžių rašybą, neužtikrina pagarbaus valstybės požiūrio į žmogaus teises.

Malgorzatos byloje Pareiškėją atstovavusi advokato padėjėja Evelina Dobrovolska nurodo, kad šis sprendimas nėra šios šeimos paskutinė byla. Pareiškėja turi dvigubą pavardę, kurią sudaro tiek jos mergautinė, tiek sutuoktinio pavardė. Mergautinė pavardė iki šiol yra įrašyta lietuviška versija, kas, be abejo, sukuria absurdišką situaciją, kai dalis asmenvardžių atitinka tautinių mažumų originalią asmenvardžių rašybą, o dalis lieka sulietuvinta.

Nors šiandien Lietuvos teismai yra išnagrinėję virš septyniasdešimt bylų dėl originalios asmenvardžių rašybos, vardų ir pavardžių rašybos įstatymo projektai Lietuvos Seimo rudens sesijoje nebus nagrinėjami. Europos žmogaus teisių fondas (EFHR), koordinuojantis panašaus pobūdžio bylas, įžvelgia tendenciją, kad šiuo metu tokios problemos yra sprendžiamos išimtinai teismine tvarka, taip eikvojant valstybės biudžetą, užuot priėmus teisės aktus, kurie šiuos klausimus padėtų spręstų administracine tvarka.