Europos Sąjungos Teisingumo Teismas: Didysis penktadienis skirtas visiems

Įstatymų leidėjai, suteikdami apmokamas atostogas ar papildomas išmokas šventinėmis dienomis tik tam tikrų religijų atstovams, diskriminuoja darbuotojus – taip nusprendė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendime. Teismas konstatavo, jog nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos, pirma, Didysis penktadienis yra valstybinė šventė tik tiems darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, ir, antra, tik tie darbuotojai turi teisę, jei dirba tą dieną, gauti papildomą išmoką, tiesiogiai diskriminuoja asmenis dėl religijos.

Austrijos teisės aktai numato, jog Didysis penktadienis yra apmokamas laisvadienis Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Senkatalikių ir Metodistų bažnyčių nariams. Kiekvienas šių bažnyčių narys, dirbantis per Didįjį penktadienį, turi teisę į papildomą išmoką, kai visi kiti darbuotojai gauna tik įprastą darbo užmokestį.

Darbuotojas Markus Achatzi, nepriklausantis nė vienai iš aukščiau paminėtų bažnyčių, turėjo dirbti per Didįjį penktadienį. Negavęs papildomo užmokesčio už tą dieną vien dėl to, kad nepriklauso vienai iš minimų bažnyčių, kreipėsi į teismą dėl diskriminacijos religijos pagrindu. Austrijos Aukščiausiasis teismas, kaip paskutinis kompetentingas teismas, perdavė bylą nagrinėti Teisingumo Teismui, klausdamas, ar pirmiau minėta nuostata pažeidžia nediskriminavimo principą.

Teismas atsakė aiškiai ir nedviprasmiškai: tiesioginė diskriminacija egzistuoja, nes darbuotojai yra vertinami skirtingai dėl priklausomybės tam tikroms religinėms konfesijoms. Nors Didysis penktadienis yra svarbi krikščionių religijai priklausančių asmenų šventė, Didįjį penktadienį darbuotojams, kurie yra vienos iš nurodytų bažnyčių nariai, švenčių diena suteikiama ne reikalaujant, kad darbuotojas tą dieną atliktų tam tikrą religinę pareigą, o tik įtvirtinant reikalavimą formaliai priklausyti vienai iš šių bažnyčių. Todėl šis darbuotojas gali laisvai pasirinkti, kaip praleisti laiką šią švenčių dieną, pavyzdžiui, ją skirti poilsiui ar laisvalaikiui.

Nepriimtinas nevienodas požiūris taip pat yra dėl to, kad įstatymas saugo tik krikščionių religijas. Konkrečiai religijai taikoma išimtis gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei tai taikoma ir kitų religinių bendruomenių nariams. Tačiau, kadangi, pavyzdžiui, nėra panašių nuostatų dėl žydų ir musulmonų, tokios nacionalinės negali būti laikomos būtinomis siekiant apsaugoti religijos laisvę.

Teismas nustatė, jog kol atitinkama valstybė narė, siekdama atkurti vienodą požiūrį, pakeis savo teisės aktus, pagal kuriuos Didįjį penktadienį švenčių diena suteikiama tik darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, privatus darbdavys, kuriam taikomi šie teisės aktai, turi pareigą švenčių dieną Didįjį penktadienį suteikti ir kitiems savo darbuotojams, su sąlyga, kad tie darbuotojai iš anksto darbdavio paprašė leisti nedirbti šią dieną, ir atitinkamai pripažinti jų teisę į švenčių dienos kompensaciją, jeigu darbdavys atsisakė tenkinti tokį prašymą.  

Šiuo metu tarp galiojančiame darbo kodekse numatytų švenčių dienų, per kurias įprastai nėra dirbama, yra kelios religinės: Velykos, Žolinės, Visų Šventųjų diena, Kūčios bei Kalėdos. Tačiau būtina pastebėti, jog nedarbo dienos suteikiamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų religijos, o tą dieną dirbama tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus darbo  ar kolektyvinėje sutartyje nustatytus atvejus.