Psichiatrinės pagalbos neužtikrinimas asmeniui suprantama kalba – žmogaus teisių pažeidimas

2019 m. sausio 31 d. Europos žmogaus teisių teismo Didžioji teisėjų kolegija paskelbė sprendimą byloje Rooman prieš Belgium (pareiškimo Nr. 18052/11). Galutiniu ir nebeskundžiamu Teismo sprendimu buvo nustatytas Europos žmogaus teisių konvencijos 3-iojo (kankinimo uždraudimas) ir 5-ojo (teisė į laisvę ir saugumą) straipsnių pažeidimai dėl netinkamo psichologinio ir psichiatrinio gydymo, kai asmeniui iš tautinės mažumos nebuvo užtikrintas gydymas jam suprantama kalba.

Pareiškėjas René Rooman, Vokietijos ir Belgijos pilietis, buvo nuteistas už vagystę ir seksualinę prievartą, bausmę atliekant socialinės apsaugos įstaigoje Paifve (Belgijoje). Pareiškėjas skundėsi, jog nesulaukė jo būklei tinkamos priežiūros, atsižvelgiant į tai, kad jis kalbėjo tik vokiečių kalba, tačiau minėtoje įstaigoje vokiškai kalbančių darbuotojų nebuvo. 

Dėl Konvencijos 3 str. Teismas visų pirma pasisakė, jog kalbos barjeras buvo vienintelis veiksnys, ribojantis R. Rooman veiksmingą prieigą prie įprastai prieinamo gydymo. Net kelis kartus jo prašymų dėl paleidimo į laisvę nagrinėjimas buvo atidėtas dėl sunkumų pradėti gydymą, esančių dėl kalbos barjero. Teismas nustatė, jog nacionalinės valdžios institucijoms nepavyko suteikti tinkamo gydymo, atitinkančio pareiškėjo sveikatos būklę, ir kad jo kalinimas be vilties, kad galės būti paleistas anksčiau, ir be tinkamos medicininės pagalbos per trylika metų sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Kalbėdamas apie 5 straipsnį, Teismas nusprendė patobulinti savo praktikoje nustatytus principus priverstinio gydymo srityje. Teismas nustatė, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp psichikos sutrikimų turinčių asmenų sulaikymo „teisėtumo“ ir jų psichinės būklės gydymo tinkamumo. Atitinkamai, bet koks asmenų, turinčių psichikos negalią, sulaikymas turi turėti gydomąjį tikslą – kiek tai įmanoma, išgydyti arba palengvinti psichikos sveikatos būklę, įskaitant, jei būtina, jų pavojingumo sumažinimą arba kontrolę. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokiose institucijose tokie asmenys yra laikomi, jie turi teisę į tinkamą medicininę aplinką su terapinėmis priemonėmis, siekiant juos paruošti galimam išleidimui į laisvę. Šioje konkrečioje situacijoje Teismas nustatė, jog pareiškėjo laisvės atėmimas buvo įvykdytas netinkamoje institucijoje, kuri neturėjo galimybių suteikti pareiškėjui pritaikytą gydymą, reikalaujamą Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 36 straipsnį, priverstinis gydymas gali būti skirtas psichikos ligoniams, padariusiems visuomenei pavojingą veiką ir pripažintiems nepakaltinamais, kai yra pagrindo manyti, jog savo veiksmais asmenys gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas taip pat numato, jog Pacientas turi teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas, sveikatos priežiūros specialistus, apie savo būklę  bei gydymo būdus. Šią informaciją pacientui gydytojas turi pateikti atsižvelgdamas į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus.