Alternatyvi NVO ataskaita apie Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje

Europos Žmogaus Teisių Fondo (EFHR) alternatyvios ataskaitos tikslas yra atkreipti dėmesį į tautinių mažumų apsaugos problemą po Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (TMAPK) ratifikavimo Lietuvoje 2000 m. vasario 17 d. (sutartis Lietuvoje įsigaliojo 2000 m. liepos 1 d.). Šioje ataskaitoje taip pat pateikiami duomenys ir dokumentai, kurie gali būti naudingi norint geriau įvertinti šios sutarties įpareigojimų vykdymą Lietuvoje. Reikia paminėti, kad kritika ir pagyrimai čia pateikiami su viltimi, kad Lietuva taps stipresnė, labiau tolerantiška šalimi, kuri laikosi įsipareigojimų itin pažeidžiamų visuomenės narių – tautinių mažumų, atžvilgiu.

Lietuva yra mažiausiai susiskaldžiusi Baltijos valstybė etniniu požiūriu ir šis vienalytiškumas nuo Nepriklausomybės atgavimo toliau didėja, o tautinių mažumų apsauga nei teisiniu, nei praktiniu požiūriu nėra visiškai vykdoma.

Viena iš pagrindinių šio pranešimo išvadų ‒ po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 m., TMAPK ratifikavimo 2000 m. vasario 17 d. ir Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. bendra tautinių mažumų padėtis nepagerėjo. Tai yra apmaudu, nes buvo galima tikėtis, jog po ratifikavimo, 12 metų trukusio stebėjimo bei TMAPK Patariamojo ekspertų komiteto rekomendacijų Lietuva efektyviau vykdys įsipareigojimus.

Šioje ataskaitoje pažymima, jog pastaraisiais metais valdžia vis labiau ignoruoja TMAPK nuostatas ir šios sutarties Patariamojo komiteto rekomendacijas, kartais argumentuodama tuo, kad šioje sutartyje nėra „realių įpareigojimų“, o nuostatos iš esmės yra pragmatinio pobūdžio. Tai padarė įtaką tam, kad valdininkai jaučiasi nebaudžiami ar mano, jog nėra jokios skubos vykdyti Lietuvos Vyriausybės įsipareigojimus, atsiradusius po Konvencijos ratifikavimo. Tai yra aiškus TMAPK pažeidimas, kuris rodo, kad valdžia nesilaiko šio dokumento nuostatų tam tikrose srityse. Tai puikiai iliustruoja šie pavyzdžiai: 2010 m. nustojo galioti 1989 m. Tautinių mažumų įstatymas ir (2013 m. lapkričio 18 d.)  nesusitarta dėl naujo tautinių mažumų teisių įstatymo, buvo sumažintas dalykų, kurie yra dėstomi tautinių mažumų kalbomis, skaičius ir jie pakeisti lietuvių kalba, atsisakoma pripažinti ir vartoti nelietuviškus gyventojų vardus daugumoje situacijų, vyko teismo procesai dėl dvikalbių gatvių pavadinimų ženklų vietovėse, kuriose gyvena didelis skaičius tautinių mažumų atstovų.

Pagrindinės ataskaitos išvados:

Lietuvai reikia pagalbos ‒ ji negali įvykdyti savo teisinių įsipareigojimų pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, jeigu nebus sustiprinti dabartiniai įstatymai ir žmogaus teisių bei tautinių mažumų apsaugos įgyvendinimo mechanizmai.

Jeigu ignoruosime ženklus, rodančius, kad tautinių mažumų teisės ir Lietuvos teisiniai įsipareigojimai pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją yra nepaisomi, bus padaryta žala.

Kaip pažymima šioje ataskaitoje, tendencijos po Pagrindų konvencijos ratifikavimo neteikia daug vilčių. Informacija, pateikta šioje ataskaitoje parodo aiškią, nerimą keliančią tendenciją: Lietuva pastaraisiais metais perėmė šalinimo praktiką ‒ Lietuvos kultūra ir kalba vis labiau dominuoja ir netgi pakeičia kitas kalbas valstybiniame ir, kiek rečiau, privačiame gyvenime

Valstybinės kalbos buvimas nėra problema; Lietuva turi teisę pasirinkti ir puoselėti šį svarbų tautinio identiteto simbolį. Vis dėlto, kaip yra pažymima Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje, oficiali kalba valstybinėms institucijoms nesuteikia teisės diskriminuoti ar išstumti tautines mažumas ‒ tautinės mažumos turi teises, kurios privalo būti apsaugotos įgyvendinant tarptautinius šios sutarties įpareigojimus.

Po Pagrindų konvencijos ratifikavimo, Lietuvos politinė ir teisminė valdžia priėmė įstatymus ir sprendimus, kurie lietuvių kalbą laiko ne tik pranašesne, bet ir paverčia ją išskirtine, taip vis labiau ribodami tautinių mažumų kalbų vartojimą net svarbiausiose asmens tapatybei srityse ‒ asmenų vardai jų pačių kalbomis. Daugumoje kitų demokratinių valstybių tai yra laikoma kraštutinumu.

Taip pat reikia pažymėti, kad bet kokios teigiamos iniciatyvos, įskaitant ir tas, kurios vyko po Kultūros ministerijos konsultacijų dėl tautinių mažumų įstatymo projekto, sulaukia stipraus pasipriešinimo net ir iš valstybės Ministro Pirmininko. Politikai ir valdininkai prieštarauja tautinių mažumų teisėms, iškeldami tai, kas jų manymu yra pamatinės Lietuvos vertybės: kalba, vientisumas ir vienybė. Taigi, svarbios Lietuvos visuomenės dalys, atrodo, yra abejingos, neinformuotos ir nepritariančios tautinių mažumų apsaugos poreikiui.

Lietuvos Vyriausybė savo 2012 m. gruodžio 13 d. programoje įsipareigojo išspręsti tautinių mažumų problemas, tokias kaip vardų ir pavardžių rašymas tautinių mažumų kalbomis oficialiuose dokumentuose, dvikalbių gatvės ir topografinių ženklų naudojimas, atsižvelgiant į Pagrindų konvencijos nuostatas. Iki šiol nebuvo imtasi jokių svarbių priemonių šioms problemoms spręsti.

Tokia situacija, kai valstybinės institucijos nerodo pagarbos tautinėms mažumoms ir su jomis nebendradarbiauja, nėra normali. Deja, būtent tokia situacija pastaraisiais metais yra Lietuvoje.

[wpfilebase tag=file id=599 /]