EFHR tautinių mažumų sąvokos koncepcija

2019 m. balandžio 18 d. vyko Tautinių mažumų departamento prie LR vyriausybės organizuota diskusija, skirta tautinių mažumų sąvokos aptarimui. Joje savo įžvalgomis dalijosi Gžegož Sakson, Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininkas, etnokonfliktologas Imantas Melianas bei Evelina Dobrovolska, atstovaujanti Europos žmogaus teisių fondą (EFHR).

Gžegož Sakson priminė, jog prieš 19 metų Lietuva ratifikavo Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (toliau – Konvencija), kuri numato pagrindinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus tautinių mažumų srityje.  Vis dėlto Konvencija, pasak pranešėjo, apibrėžia bendrus įsipareigojimus, o ne jų realizavimo būdus – ji tiesiogiai nenurodo teisių ir pareigų adresatams, kuriems ji yra skiriama. Tai reiškia, jog Konvencija turi būti perkelta į vidaus teisinę sistemą, todėl Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas yra labai reikalingas. Teisininkas pabrėžė, kad tautinių mažumų sąvoka turėtų atsirasti įstatyme, nors ji nėra apibrėžta konvencijoje. Tai irgi padaryta sąmoningai, paliekant valstybėms pačioms apibrėžti sąvoką, kuri joms tinkama. Vis dėlto G. Sakson pažymėjo, jog „tautinės mažumos“ sąvokos negalima pakeisti kita sąvoka, pavyzdžiui „tautinė bendrija“, – jos turėtų būti aiškiai atskirtos. Tautine mažuma Gžegož Sakson siūlo laikyti grupę Lietuvos Respublikos piliečių ir/ar kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų, kurie laiko save kitos negu lietuvių tautybės ir kurių tėvai, seneliai ar proseneliai, ar vienas iš jų buvo ar yra atitinkamos tautybės.

Imantas Melianas, prieš kalbėdamas apie tautinės mažumos ar tautinės bendrijos sąvokas, pristatė kai kuriuos etnologinių sąvokų apibrėžimus, pavyzdžiui, kas yra tauta (tiek etnologine, tiek politine prasme), etninė ir etnografinė grupė, tautybė ir kt. Etnokonfliktologas pabrėžė, jog tauta – žmonių, kuriuos vienija bendra savimonė, visuma. Viskas, pasak I. Meliano, remiasi bendru identitetu ir bendra savimone. Pranešėjas pasiūlė parengti ne tik Lietuvos Respublikos tautybių politikos pagrindų įstatymą, bet ir Lietuvos Respublikos kalbų įstatymą, kuriame būtų aiškiai įtvirtintas tiek valstybinės lietuvių kalbos, tiek vietinių kalbų ir tautinių mažumų, tiek užsienio kalbų statusas Lietuvoje. Vis dėlto I. Melianas pažymėjo, jog neverta skubinti įstatymo priėmimo, jei nesame jam pasirengę.

Evelina Dobrovolska, pristatydama EFHR „tautinės mažumos“ sąvokos koncepciją, pasidalijo Lietuvos bei užsienio teismų praktika bei tarptautiniais dokumentais, susijusiais su tautinių mažumų teisėmis. Pastarieji atskleidė, jog mažumos egzistavimas yra fakto klausimas ir bet kurioje apibrėžtyje privalo būti objektyvūs veiksniai (pavyzdžiui, bendros etninės kilmės, kalbos ar religijos egzistavimas) ir subjektyvūs veiksniai pavyzdžiui, savęs priskyrimas tam tikrai tautinei mažumai). Vis dėlto, Lietuvos Respublikos ratifikuota Konvencija neįtvirtina „tautinės mažumos“ apibrėžimo, nes dėl bendro termino kol kas nėra susitarusios visos Europos Tarybos valstybės narės. Atsižvelgiant į tai, kiekviena Konvencijos šalis turi laisvę įvertinti, kurios grupės turi būti įtrauktos į Konvencijos taikymo sritį valstybės teritorijoje. E. Dobrovolska pabrėžė, jog svarbiausias tikslas neturėtų būti pastangos priimti tobulą įstatymą. Jis, pasak pranešėjos, yra nesudėtingai keičiamas, todėl turi atspindėti šiandien vyraujančias aktualijas. Kadangi Konvencija suteikia galimybę valstybėms pačioms apsispręsti dėl sąvokos koncepcijos, turėtume sutarti dėl tokios, kuri atrodo veiksmingiausia ir padės spręsti kylančias problemas, – nesvarbu ar tai „tautinė mažuma“, ar „tautinė bendrija“.

Diskusijoje taip pat dalyvavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis. Jis savo ruožtu pažymėjo, jog tautinių mažumų sąvoką pirmiausia turi išdiskutuoti bendruomenių atstovai, o tik tada ją teikti patvirtinti VLKK, kuri oficialiai patvirtintų pasirinktą terminą. Tai reiškia, jog pati sąvoka tėra susitarimo klausimas, priklausantis nuo bendruomenės valios.