Evelina Dobrovolska: Lietuvos ir Lenkijos dvišalei sutarčiai 25 metai: de jure ir perspektyvos

Lygiai prieš 25-erius metus, 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Lech Wałęsa pasirašė Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Pasirašymo metu sutartis turėjo ypatingą svarbą saugumo, ekonomikos ir tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Šiandien ši sutartis minima kaip vienas iš pagrindų, leidžiančių įvertinti tautinių mažumų apsaugą Lietuvoje. Be šios sutarties Lietuva taip pat ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Lenkijos ir Lietuvos sutartis numato, kad asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, tai yra asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės arba priskiria save lenkų tautybei, kultūrai ir tradicijoms bei laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės šiemet surengė jau kelias diskusijas dėl tautinių mažumų sąvokos išgryninimo ir apibrėžimo. Šių susitikimų tikslas, kaip tai buvo įvardinta, yra parengti tautinių mažumų įstatymą, kuris dėl sąvokos nebuvimo yra neįmanomas. Šiuo klausimu Europos valstybės, kurios ratifikavo Konvenciją, neturi vieningo reglamentavimo – kai kurios valstybės pasirenka sudaryti sąrašą, ką pripažįstą kaip tautinę mažumą (tokį modelį pasirinko Lenkija, kurios įstatyme yra išvardinamos tautinės ir etninės mažumos ir kokios teisės joms yra suteikiamos), tuo tarpu kitos valstybės taiko liberalų požiūrį, pvz. Norvegija suteikia kiekvienam asmeniui teisę save identifikuoti kaip tautinės mažumos atstovą, tačiau taiko kriterijų – tautinės mažumos statusas suteikiamas tautoms, turinčioms daugiau nei 100 metų ryšį su valstybe. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra klaidingo tautinių mažumų apibrėžimo. Europos Taryba, rengdama Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, sąmoningai nepateikė šios sąvokos tam, kad visos valstybės, ratifikavusios Konvenciją, galėtų šį apibrėžimą įsivesti nacionalinėje teisėje atsižvelgiant į savo ypatumus – tiek istorinius, tiek faktines aplinkybes. Dvišalė sutartis su Lenkija labai aiškiai patvirtina, kad asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, kurie yra lenkų kilmės, laikytini tautinės mažumos atstovais.  Ši nuostata leidžia apsibrėžti, kad teisiniame reguliavime turėtume matyti būtent „mažumos“, o ne „bendrijos“ terminą. Šis terminas atitiktų ir Konvencijos nuostatas, taip pat ir Lietuvoje jau galiojančius teisės aktus. Tautinių mažumų įstatymo, kuriuo vietiniai lenkai tiesiogiai būtų pripažįstami tautine mažuma, priėmimas būtų vienas pirmųjų ir pagrindinių žingsnių,  patvirtinančių tinkamą dvišalės sutarties įgyvendinimą.

  Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, be kita ko, numato, kad Lietuvos lenkai turi teisę laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime; kad jiems būtų prieinama informacija ta kalba, galimybė ją platinti ir keistis ja bei turėti savo masinės informacijos priemones; mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos; vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį ir kitas teises. Dalis šių teisių didesne arba mažesne apimtimi yra įgyvendinamos Lietuvos teisės aktuose. Šiandien Lietuvos lenkų keliami klausimai, susiję su Sutarties vykdymu, betarpiškai yra susiję su šių teisių įgyvendinimo kokybe ir nepateisintais teisėtais lūkesčiais. Laikytina faktu, kad tautinės mažumos iš tiesų Lietuvoje gali mokytis gimtąja kalba, vartoti savo kalba privačiame ir viešajame gyvenime (tam tikra apimtimi), o jų vardai ir pavardės yra užrašomi pagal skambesį. Pagrindinės pastabos, kurios yra teikiamos Lietuvai šioje srityje tiek iš Lenkijos, tiek iš tarptautinių organizacijų, yra pagrįstos bendradarbiavimo ir geranoriškumo trūkumu. Įgyvendinant tautinių mažumų švietimą neretai priimamos reformos ar įgyvendinamos pertvarkos – mokyklų tinklo optimizavimas pasikeitus mokinių skaičiui, valstybinės kalbos egzamino suvienodinimas kaip tikslą iškeliant lietuvių kalbos žinių rezultato gerinimą. Šie pokyčiai dažniausiai yra įgyvendinami neužtikrinant tinkamo pereinamojo etapo ir nesikonsultuojant su mažumų atstovais. Nėra kvestionuojama valstybės teisė suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą – šis žingsnis yra proporcionalus ir pagrįstas, tačiau jį žengiant būtina užtikrinti, kad lenkų mokyklų mokiniai turės vienodą lietuvių kalbos pamokų skaičių kaip ir lietuvių mokyklos, o vadovėliai bus pritaikyti mažumų poreikiams ir gebėjimams. Nors dvišalė sutartis numato, kad detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje, ši speciali sutartis taip niekada ir nebuvo priimta. Tuo tarpu susiklosčiusi faktinė situacija yra absurdiška – dalis lenkų, gyvenančių Lietuvoje, turi vardus ir pavardes, užrašytus pagal skambesį, kita dalis – ir pagal gramatiką. Lietuvos gyventojų registro duomenys patvirtina, kad keli šimtai asmenų turi vardą Anna, kiti – Ana. Analogiška situacija yra su Malgožata ir Malgorzata. Manytina, kad yra tikslinga leisti tautinėms mažumoms Lietuvoje registruoti vardą ir pavardę, atitinkančią ir lenkų kalbos gramatiką, juolab, kad tokią teisę turi lietuviai, gyvenantys Lenkijoje. Šio teisinio reguliavimo įtvirtinimas nepakeistų faktinės situacijos – jau egzistuoja įrašai pasuose, kurie yra neteisėti. Priešingai, įstatymo priėmimas išspręstų dirbtinai sukurtą ir neegzistuojančią problemą – visi registrai puikiausiai funkcionuoja apdorodami duomenis su dvigubomis raidėmis, pavyzdžiui, „nn“. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismai, kaip ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, leidžia lietuvėms, ištekėjusioms už užsieniečių, ir jų vaikams rašyti pavardę originalia forma, t. y. su w, q, x. Europos žmogaus teisių fondo koordinuojamose bylose dalį tokių klientų sudaro būtent Lietuvos pilietės, ištekėjusios už Lenkijos piliečių. Teismo keliu šie asmenys įrašo „w“ pavardėje civilinės būklės aktuose, tačiau lietuvės ištekėjusios už Lietuvos lenko tokios teisės ir galimybės neturi.

Svarbiausias nagrinėjamos dvišalės sutarties aspektas yra lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime, įstaigose ir kitose srityse. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 15 punktas numato, kad atsižvelgdamas į institucijos atliekamas funkcijas ir šios institucijos valstybės tarnautojų kompetenciją, institucijos vadovas turi teisę nustatyti ir kitas kalbas, kuriomis parašyti prašymai gali būti priimami. Ši nuostata leidžia institucijai pačiai spręsti dėl aptarnavimo kalbų. Šiandien taip pat nebevyksta teisiniai ginčai dėl dvikalbių lentelių – nors oficialiai problema ir nėra išspręsta ir dvikalbiai gatvių pavadinimai nėra leidžiami, nuspręsta tiesiog užsimerkti ir nešalinti neoficialių užrašų ant privačių namų. Vardinami kompromisiniai ir pilkojoje teisinėje zonoje esantys sprendimai netenkina nei Lietuvos, nei Lenkijos pusės, nes neatsispindi Lietuvos teisinėje sistemoje.

Dažnai tenka girdėti klausimą, kiek procentų tautinių mažumų atstovų turi gyventi tam tikroje teritorijoje, kad būtų galima įteisinti dvikalbes lenteles ar kreipimąsi į institucijas gimtąja kalba. Teisės aktai turi būti kuriami atsižvelgiant į visuomenės poreikius, o ne dirbtinai kopijuojant kaimynų ar kitų valstybių patirtis. Įvertinkime, kuriuose regionuose yra tradiciškai poreikis lenkiškiems užrašams. Dialogas su bendruomene taip pat atskleistų ar asmenvardžių rašyba originalia forma turėtų būti su, o galbūt be diakritinių ženklų. Pasigirsta kalbų, kad lenkų kalbos vartojimas nėra įmanomas, nes Lietuvos Konstitucija numato tik vieną valstybinę kalbą. Pažymėtina, kad ir Lenkijos Konstitucijoje įtvirtinta tik viena – lenkų kalba, tačiau ši nuostata netrukdo tautinių mažumų kalbinėms teisėms egzistuoti. Didžiausia šios sutarties nuostatų įgyvendinimo grėsme yra ta, kad tautinės mažumos diskutuoja savame rate dėl savo teisėtų lūkesčių, tuo tarpu kita grupė tobulina Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą. Tuo atveju, jei Lietuva priims konstitucinį įstatymą, kuris nenumato išimčių kada ir kaip tautinės mažumos kalba gali būti vartojama viešajame gyvenime, kartu ir rašant viešuosius užrašus, vardus ir lenteles, turėsime situaciją, kai bet kokio tautinių mažumų įstatymo priėmimas neturės prasmės, nes hierarchiškai bus žemiau teisinėje sistemoje. Dialogas, kokiu būdu užtikrinti valstybinės kalbos statusą, įteisinant tautinių mažumų teises Lietuvoje, taip pat kaip nesuabsoliutinti lietuvių kalbos apsaugos ir palikti vietą lenkų kalbai, lieka pagrindiniu šios dvišalės sutarties iššūkiu.

Evelina Dobrovolska