Už populizmo ribų yra kita Europa: solidarumo, tolerancijos ir svetingumo pavyzdžiai

Giulia Marasca

Naujausiais Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) paskelbtais skaičiavimais, 2020 m. pabaigoje buvo užregistruota 82,4 mln. perkeltųjų asmenų. Iš jų 48,000 mln. žmonių yra šalies viduje perkeltieji asmenys, 26,4 mln. – pabėgėliai, o 4,1 mln. – prieglobsčio prašytojai[1]. Be to, kalbant apie jų kilmės vietą, daugiau nei du trečdaliai visų pabėgėlių atvyko iš Sirijos, Venesuelos, Afganistano, Pietų Sudano ir Mianmaro[2].

Dėl padidėjusio pabėgėlių, atvykstančių į Europą per vadinamąją pabėgėlių krizę, skaičiaus daugumoje Europos šalių daugiau politinės galios įgijo populistinės partijos. Keletas jų pavyzdžių: „Alternatyva Vokietijai“ (Vok. Alternative für Deutschland), kuri 2017 m. buvo trečioji šalies politinė partija; taip pat „Šiaurės lyga“ (It. Lega Nord) Italijoje, per 2019 m. Europos Parlamento rinkimus laikyta pirmaeile šalies politine jėga. Be to, „Gallup“ atliktas tyrimas parodė, kad per 2016-2019 m. laikotarpį gyventojai į migraciją ėmė žvelgti neigiamiau. Tyrimo rezultatus sudaro rezultatai, gauti taikant indeksą keliems 140-yje šalių atliktiems interviu. Respondentų buvo prašoma atsakyti į tris klausimus, kurių kiekvienas apėmė vertinimo skalę nuo 0 („blogai“) iki 3 („gerai“) balų. Šie klausimai buvo susiję su jų požiūriu į migrantus, gyvenančius jų šalyje, kaimynystėje ir tapusius jų šeimų nariais santuokos pagrindu. Visuotinis bendrasis balas krito nuo 5,34 iki 5,213.[3]

Tačiau, nors svarbu stebėti populistinių partijų poveikį, susijusį su gyventojų nuotaikomis, taip pat būtina nepamiršti, kad per pastaruosius kelerius metus stebėjome praktiką, rodančią, kad sėkminga integracija įmanoma ir kad tiek pilietinės visuomenės, tiek institucijų lygmeniu buvo imtasi veiksmų, skatinančių tarpkultūrinės visuomenės kūrimą.

Todėl Tarptautinės tolerancijos dienos proga būtina pabrėžti tas iniciatyvas, kurios patvirtina, kad galimas kitoks atsakas ir kad Europos populistinių partijų iškilimas neapibrėžia. Europa yra solidarumo, įtraukties ir integracijos bendrija. Siekdami tai įrodyti, šiame straipsnyje paminėsime iniciatyvas, kurių ėmėsi tiek pilietinės visuomenės organizacijos, tiek aukštesnio institucinio lygmens organizacijos.

Solidarumo pavyzdys – projektai, kuriais siekiama suteikti balsą pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams. Vienas iš jų vadinasi „Langai – pabėgėlių istorijos“ (It. Finestre – Storie di rifugiati), kurį Romoje organizuoja „Centro Astalli fondas“ (It. Fondazione Centro Astalli). Šis projektas pirmą kartą įgyvendintas 2002 m. ir tebevykdomas iki šiol. Projekto esmė – rengti susitikimus, kurių metu pabėgėliai kviečiami sakyti kalbas vidurinių mokyklų moksleiviams. Tokiu būdu „Centro Astalli fondas“ neapsiriboja skaičių ir duomenų pasakojimu, bet taip pat įtraukia empatiją ir supratimą, kuriuos galima išugdyti tik tiesiogiai bendraujant su savo šalį palikti priverstais žmonėmis. Šio projekto stiprybė ta, kad norinčios prisijungti mokyklos nelieka vienos, kai reikia susitikimą įpavidalinti: siekiant mokinius parengti tam, ko jie klausysis, mokykloms pateikiama labai svarbi medžiaga. Pastaroji susijusi su informacija apie žmogaus teises, tarptautinę apsaugą, moterų ir vaikų padėtį migracijos procese bei iššūkius kuriant tarpkultūrinę visuomenę[4].

Antrasis pavyzdys – projektas „Migrantų enciklopedija“ – iniciatyva, kuri buvo realizuota bendradarbiaujant aštuoniems miestams trijose skirtingose šalyse: Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Prisimenant 400 migrantų, kurių buvo paprašyta parašyti laišką asmeniui, likusiam jų šalyje, asmeninę patirtį, projektu siekiama pateikti subjektyvią migracijos sąvokos prasmę. Ypatingas dėmesys skirtas tapatybės formavimosi sudėtingumui ir sunkumams, susijusiems su naujos pusiausvyros tarp dviejų kultūrų paieška. Be to, enciklopedijoje pateikiami ne tik migrantų, gyvenančių tikslo šalyje, bet ir tų, kurie po migracijos nusprendė grįžti į savo kilmės šalį, liudijimai. Liudijimų priminimas enciklopedijos forma nėra atsitiktinis – priešingai, jame glūdi ypatinga intencija. Idėja surinkti patirtį pavidalu, primenančiu XVIII a. enciklopediją, kurioje buvo kaupiamos visuotinės žinios, byloja, kad šie liudijimai – tai žinios, kurių Europai prireiks norint save atkurti. Todėl migrantų pasakojimai atlieka svarbiausią vaidmenį kuriant Europos istoriją ir ateitį[5].

Pereinant nuo pavyzdžių, susijusių su pilietine visuomene, prie labiau institucinės patirties, Gento miestas Belgijoje laikytinas sėkmingu solidarumo migrantų atžvilgiu skatinimo pavyzdžiu. Iš tiesų, 2015 m. miestas reagavo į didėjantį atvykstančių pabėgėlių skaičių ir įsteigė vadinamąją „Pabėgėlių darbo grupę“. Šis požiūris grindžiamas idėja, kad integracijos procesas neturėtų būti vilkinamas. Kitaip tariant, siekta išvengti prieglobsčio prašytojų vertimo pasilikti laikinojoje nežinioje ir kelerius metus laukti atsakymo, negalint susirasti darbo ir išliekant atskirtiems nuo priimančiosios visuomenės. Pabėgėlių darbo grupė siekia integracijos procesą pradėti nuo pirmosios atvykimo dienos. Šitai pasiekti mėginama kuriant politinį organą, kuriame dalyvauja įvairios žinybos, pavyzdžiui, socialinės rūpybos, sveikatos, švietimo ir jaunimo organizacijos. Šios žinybos organizuoja įvairių darbo grupių, kurios specializuojasi įvairiose migracijos valdymo srityse, kūrimą. Jos priima, integruoja, teikia savanorius ir kelia supratingumo lygį. Be to, svarbiausias vaidmuo tenka įvairių subjektų, įskaitant NVO, administracines įstaigas ir atskirus piliečius, bendradarbiavimui.

Viena sėkmingesnių darbo grupės skatinamų iniciatyvų – bičiulių programa, kurios tikslas – padėti atvykėliams iš karto integruotis į vietos bendruomenę ir plėsti pažįstamųjų tinklą. Ši nuo 3 iki 6 mėnesių trunkanti bičiulių sistema laikoma svarbiausia sistema, padedančia migrantams sklandžiau susidoroti su pirminiais sunkumais, pavyzdžiui, būsto paieška, orientacija mieste ar dorojimusi su administracine biurokratija. Bičiulio privalumas dvejopas: pabėgėliai ne tik randa konkrečius atsakymus į problemas, bet ir gali užmegzti realų ryšį su vietos bendruomene, o tai vėliau gali paveikti jų įsidarbinimo galimybes[6].

Paskutinis solidarumo pavyzdys – įvairių Europos miestų atsakas po to, kai Afganistaną užėmė Talibanas. Nuo 2021 m. rugpjūčio vidurio regėjome su NVO bendradarbiaujančius miestus, siekiančius, kad pabėgėliai iš Afganistano gautų prieglobstį. Už pabėgėlių priėmimą pasisakė keli merai, pavyzdžiui, Londono meras Sadiqas Khanas, Miuncheno mero pavaduotoja Verena Dietl, Barselonos merė Ada Colau arba Milano meras Beppe Sala[7]. Tačiau šios solidarumo akcijos parodė ir kitą medalio pusę: buvo iškeltos problemos, susijusios su konkrečių pabėgėlių integracijos miestuose planų trūkumu. Kaip pavyzdį galima paminėti Jungtinės Karalystės atvejį, kai pabėgėlių apgyvendinimo ateitis nebuvo konkrečiai planuojama, todėl jie didžiąją laiko dalį praleisdavo viešbučių kambariuose, kas kėlė grėsmę jų psichinei sveikatai, ypač jaunuolių psichinei būklei[8]. Atsižvelgdami į tai, tikrai negalime nuvertinti pasekmių ir šalutinio poveikio, kurį žmonės gali patirti dėl deramo planavimo trūkumo. Tačiau ne mažiau svarbu nuolat nušviesti ir teigiamąją medalio pusę, kad geroji patirtis taptų tvirtu pagrindu ieškant tinkamų sprendimų, kaip pagerinti nelaimės ištiktų žmonių padėtį.

Tarptautinės tolerancijos dienos proga šiuo straipsniu norėjome priminti, kad už populistinių pasakojimų ir netolerancijos epizodų, kurių, deja, mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko, yra kita Europa, Europa, kurią sudaro žmonės, pasirengę kurti kitokią visuomenę; kalbame apie solidarumo, tolerancijos ir pagarbos visuomenę, kurioje kiekviena gyvybė vienodai vertinga.

[1] UNHCR (2021) Refugee Data Finder, https://www.unhcr.org/refugee-statistics/ [žiūrėta 2021-11-06].

[2] Ibid.

[3] Esipnova, N; Ray, J; Pugliese, A (2020), World Grows Less Accepting of Migrants https://news.gallup.com/poll/320678/world-grows-less-accepting-migrants.aspx [žiūrėta 2021-11-06].

[4] Fondazione Centro Astalli (nd) FINESTRE, https://www.centroastalli.it/category/cosa- facciamo/attivita-nelle-scuole/finestre/ [žiūrėta 2021-11-06].

[5] The Encyclopedia of Migrants (nd), http://www.encyclopedia-of-migrants.eu/en/projet/ [žiūrėta 2021-11-06].

[6] Verheye, P (2018), Anticipating the exodus, Ghent Refugee Taskforce, https://stad.gent/sites/default/files/page/documents/170609_Ghent_refugee%20taskorce-_ENG_v2_LR.pdf [žiūrėta 2021-11-07]

[7] Berretta, D; Banek, I (2021), Cities say yes to Afghan refugees, https://eurocities.eu/latest/cities- say-yes-to-afghan-refugees/ [žiūrėta 2021-11-07].

[8] Gentleman, A; Pidd, H (2021), Afghan refugees may be housed in UK hotels for up to a year, say councils, https://www.theguardian.com/world/2021/oct/21/afghan-refugees-may-be-housed-in-uk-hotels-for-up- to-a-year-say-councils [žiūrėta 2021-11-07].