Gruodžio 10-oji – Tarptautinė žmogaus teisių diena

Gruodžio 10-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė žmogaus teisių diena, paskelbta tą dieną, kai buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – vienas svarbiausių dokumentų žmonijos istorijoje. Deklaracija buvo išversta į 530 kalbų ir dialektų, jai priklauso Gineso pasaulio rekordas kaip daugiausiai išverstam dokumentui pasaulyje.

Dar XX a. pradžioje žmogaus teisių pripažinimas ir laikymasis buvo atskirų valstybių atsakomybė. Nebuvo visuotinio ir teisiškai privalomo žmogaus teisių katalogo. Po Antrojo pasaulinio karo valstybės ėmėsi kurti tarptautinę diskusijų ir veiksmų platformą, kad bendromis jėgomis būtų išvengta istorijos klaidų pasikartojimo. Šiuo diskusijų forumu tapo Jungtinių Tautų Organizacija.

San Francisko konferencijoje, kurioje 1945 m. birželio 26 d. buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Chartija, įsteigusi Jungtines Tautas, beveik 40 nevyriausybinių organizacijų ragino skirti daugiau dėmesio žmogaus teisėms. 1946 m. Jungtinės Tautos įsteigė Žmogaus teisių komisiją, kad būtų įgyvendinama tarptautinė teisinė struktūra, ir pagalbinę Ekonominės ir socialinės tarybos instituciją. Naujai suformuota Komisija ėmėsi apibrėžti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Jos darbo vaisius – 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Deklaracija, kurioje pabrėžiamas prigimtinis žmogaus orumas ir neginčijama teisė į laisvę ir lygybę, buvo beprecedentis žingsnis pirmyn. Ji sukūrė pirmąjį žmogaus teisių ramstį ir tapo savotišku branduoliu, kurio pagrindu vyko evoliucinis tarptautinės teisės, skirtos žmogaus teisių apsaugai, formavimosi procesas.

Pagarba žmogaus teisėms yra esminis demokratinės visuomenės elementas. Žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines teises, kurių neįmanoma prarasti, nes jos yra susijusios su pačia žmogaus būtimi. Kiekvienas žmogus gali naudotis savo teisėmis nepaisant to, kad tam tikrais požymiais (rase, odos spalva, lytimi, kalba, religija, savo politiniais įsitikinimais, nacionaline ar socialine kilme, turtine ar gimimo padėtimi) skiriasi nuo kitų. Tautinių mažumų teisės yra taip pat traktuojamos kaip žmogaus teisės, jų užtikrinimas laikomas vienu iš valstybės išsivystymo ir demokratijos kriterijų.

Žmogaus teisės yra visuotinės, nes pripažįstamos visiems asmenims nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Žmogaus teisės yra neatimamos. Niekas neturi ir negali turėti įgaliojimų panaikinti prigimtines žmogaus teises, kylančias iš prigimtinio žmogaus orumo. Žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios ir nedalomos. Negalime pasirinkti, kurias gerbti, o kurių ne. Vienos teisės panaikinimas užkerta kelią naudojimuisi likusiomis teisėmis bei laisvėmis.

Žmogaus teises pagal jų susiformavimo istorinį laikotarpį galima skirstyti į trijų kartų teises:

Pirmosios kartos teisės apima fundamentines pilietines (individualias) ir politines teises, įtvirtintas daugelyje valstybių ir tarptautiniuose teisės aktuose. Pirmosios kartos teisių apsauga turi ilgiausias tradicijas, jos pirmą kartą buvo teisiškai įtvirtintos XVIII a. 

Antroji žmogaus teisių karta susijusi su materialine sritimi ir atskirų bendruomenės narių dalyvavimo naudojantis materialinėmis gėrybėmis lygiu. II karta – socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės. Socialinėmis teisėmis siekiama užtikrinti tinkamas socialines sąlygas individo gyvenimui ir vystymuisi ir apsaugoti savarankiškai funkcionuoti negalinčius asmenis nuo socialinės atskirties. Ekonominės teisės suteikia individui galimybę naudotis rinkos priemonėmis ir sudaro sąlygas būti šio proceso subjektu, o kultūrinės teisės leidžia dalyvauti naudojantis kultūros gėrybėmis ir daro įtaką individų dvasiniam ir intelektiniam tobulėjimui.

Trečioji žmogaus teisių karta yra vadinamosios kolektyvinės teisės. Skirtingai nuo pirmosios ir antrosios kartų teisių, kolektyvinės teisės faktiškai nėra kodifikuotos. Nuo ankstesnių kartų jos iš esmės skiriasi solidarumo aspektu (pirmosios dvi kartos pagrįstos individualių teisių, priskiriamų asmenims, o ne grupėms, koncepcija).

Pirmoji karta:

• Teisė į gyvybę 
• Teisė į sąžinės laisvę
• Teisė į saviraiškos laisvę
• Teisė į informaciją
• Teisė į teisingą teismą
• Teisė į susirašinėjimo slaptumą
• Teisė dalyvauti rinkimuose – rinkti ir būti išrinktam
• Teisė vienytis į asociacijas
• Teisė bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybės tarnybą

Antroji karta:

• Teisė į darbą
• Teisė į teisingą darbo užmokestį
• Teisė į poilsį
• Teisė į sveikatos apsaugą
• Teisė į socialinę apsaugą
• Teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime
• Teisė į mokslą
• Teisė į mokslinių tyrimų laisvę
• Teisė į kūrybinės veiklos laisvę

Trečioji karta:

• Teisė į taiką
• Teisė į demokratiją
• Teisė į ekonominį ir socialinį vystymąsi
• Teisė į sveiką/švarią aplinką
• Tautų apsisprendimo teisė
• Teisė disponuoti bei naudotis savo gamtos turtais ir ištekliais
• Teisė į kultūros paveldą
• Teisė į asmens duomenų apsaugą

Žmogaus teisės skirstomos į kartas pagal žmogaus teisių vystymosi istorinį laikotarpį, tačiau jos visos yra tarpusavyje susijusios, papildo viena kitą ir sudaro universalų žmogaus teisių katalogą.