• 2015/04/14

EFHR savanoriai Pabradės ir Šalčininkų vaikų namuose

EFHR savanoriai Pabradės ir Šalčininkų vaikų namuose

DSC08277Nuo praėjusių metų Europos žmogaus teisių fondo (EFHR) savanoriai dirba lenkų  (aš kiek skaičiau, tai jie nėra būtent lenkų vaikų globos namai, dėl to nežinau ar teisinga vartoti) vaikų globos namuose Lietuvoje, kuriuose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys vaikai. EFHR iniciatyva visi norintys buvo siunčiami į Pabradės ir Šalčininkų vaikų globos namus, su kuriais EFHR bendradarbiauja jau ilgą laiką bei kuriuose yra visada maloniai ir šiltai sutinkami.

Mūsų savanoriai – atviri, kūrybingi ir patyrę žmonės, besidomintys žmogaus teisių apsauga. Jie ne tik padeda organizuoti kasdienius užsiėmimus ir žaidimus, bet ir  mokymus ar  vaikų laisvą laiką.

Iki šiol mūsų savanorių patirtis bendradarbiaujant su vaikų globos namais buvo labai teigiama. Vaikai susipažįsta su naujais žmonėmis, kurie paįvairina jų laiką, padeda bei pataria. Nauji žmonės skatina naują veiklą ir įkvėpia. Tiems, kas padeda, savanorystė yra savirealizacijos galimybė ir galimybė padėti tiems, kam pagalba yra reikalinga .

Nusprendėme pristatyti trijų merginų, savanoriavusių 2014 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, įspūdžius. Uždavėme joms kelis klausimus apie jų įspūdžius ir patirtį viešnagės Lietuvoje ir darbo su vaikais metu. Taip pat klausėme kaip kilo idėja savanoriauti, kaip atrodo darbo su vaikais diena bei ko jos išmoko viešnagės  metu.

fot. Alik Dudaniec - wychowanek Domu Dziecka w Podbrodziu-Norėjau padaryti kažką dėl kitų. Mano pagalba paprastai apsiribojo tuo, kad siunčiau tam tikrą pinigų sumą skurstantiems žmonėms arba gyvūnams – sako Małgorzata, bei priduria – Nusprendžiau realiai veikti. Skirti kažkam savo laiką, dėmesį ir energiją.

received_m_mid_1408128905467_55c79ae6390f1adb85_0– Jau ilgokai svarsčiau apie savanorystę užsienyje, ypač susijusią su darbu su vaikais, todėl kai atsirado galimybė, nusprendžiau ja pasinaudoti. – atsako į mūsų pateiktą klausimą Justyna.

998109_504607389611146_1672876626_nMarijai impulsu išvažiuoti tapo veikla jos universitete. Apie savanorystę  vaikų globos namuose Lietuvoje sužinojau iš Mokslinės Pedagogų Draugijos []. Tada pagalvojau, kad tai – puiki proga įgyti naujos patirties dirbant su vaikais.

Savanorėms atvykimas į Vilnių buvo ne tik galimybė realizuoti savo svajones ir praturtinti patirtį, bet ir praktika spręndžiant iškilusius iššūkius, susijusius su jauniausiųjų globa. Kaip pripažįsta Małgorzata noras įgyti pasitikėjimą ir draugystę buvo ypatingas, o galimybė padėti jauniausiems buvo ypač sutvirtinantis jausmas.

– Darbas su jauniausiais tikrai gali džiuginti. Labai malonu žiūrėti, kai vaikas auga, mokosi naujų dalykų. Žinojimas, kad galėjau prie to prisidėti padeda suprasti, kad realizuoju save tame, ką darau. – sako Justyna.

Pasitikėjimo įgijimas ir dalyvavimas kasdieniame vaikų gyvenime yra irgi labai svarbūs, nors kaip pastebi Maria, vaikai kasdien gali nustebinti tiek teigiamai, tiek neigiamai. Savanorystė kasdien ją moko atsakomybės, kantrybės ir supratingumo.

Marijai pritaria ir Justyna: – Išties kiekvieną dieną vaikai moka nustebinti. [] Ir jų dėka negaliu nuobodžiauti.

Savanorių darbo diena neprasideda labai anksti. – Vaikai kėliasi kiek vėliau, dėl to ir aš galėdavau pamiegoti ilgiau sako viena iš savanorių. Po bendrų pusryčių vaikai tvarko savo kambarius, o vėliau kartu sprendžia mįsles, galvosūkius ir dalyvauja žaidimuose. Kaip pastebi Maria, vaikai dažnai patys išsako savo problemas ir norus.  [] vyresni 12-14 metų vaikai prašo jiems duoti spręsti matematikos užduotis, nes mokykloje su tuo turi daugiausiai problemų. Turiu pripažinti, tai mane maloniai nustebino.

Atostogų metas yra laikas, kai didžiausią laiko dalį praleidžiama gryname ore. Vaikų globos namai Pabradėje, taip pat kaip ir Šalčininkuose, kuriuose gyvena apie 40 globotinių, yra šalia gražios upės Žeimenos, kuria vaikai vasaros metų ypač noriai naudojasi. Savanorių nuostabai, seni, tačiau gerai žinomi žaidimai lauke išlieka populiarūs : „Sena meška giliai miega“ („Stary niedźwiedź mocno śpi”), katės ir pelės žaidimas ar „Vienas, du, trys Boba Jaga žiūri“ („Raz, dwa, trzy Baba Jaga patrzy”)., kurie kviečia globotinius bei globėjus į bendrus žaidimus, skatinančius jų šypsenas ir džiaugsmą.

Be galvosūkių ir užduočių, savanoriai turi  galimybę sugalvoti ir siūlyti vaikams savo žaidimus bei stebėti jų reakcijas. Konkursų rengimai, vaikų kūrybiškumo skatinimas rengiant meno užsiėmimus, namukų statybą ir žemuogių rinkimas – tai tik keli užsiėmimai, kurie sukelia susidomėjimą ir stiprina santykius su savanoriais.  Małgorzata pasakoja, kad – vieną iš patalpų pakeitėme į kino salę, kur iki vėlumos žiūrėdavome filmus.
Maria savo vakarus prieš miegą mielai skirdavo skaitydama pasakas ir legendas susidomėjusiems globotiniams.

Justynai savanorystė yra galimybė pasinaudoti patyrusių pedagogų žiniomis, būdas dalintis savo patirtimi ir naudoti naujus įgūdžius darbe. Be džiaugsmo ir pasitenkinimo, savanorės pabrėžia, kaip svarbu yra išudgyti naujus įgūdžius ir išbandyti save. Galimybė būti su jauniausiais, įdomiai praleisti laiką ir suteikti kažką   vaikams, trokštantiems šilumos, gerumo ir dėmesio yra svarbiausios savanorystės priežastys.

Paklausėme savanorių, ar dar kartą išvažiuotų tokiai savanorystei?

Daug čia išmokau ne tik apie vaikus, bet ir apie save – atsako Justyna, kuri nepaisydama daugybės iššūkių, ir toliau norėtų bandyti savo jėgas.  Jei kažkas galvoja ateityje dirbti su vaikais, mano nuomone, verta išbandyti savo jėgas tokioje specifinėje aplinkoje, kaip vaikų globos namai.

Maria: – Nesigailiu, kad nusprendžiau savanoriauti vaikų globos namuose Lietuvoje. Jaučiu, kad daug čia išmokau. Džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, kas man suteikia didelį malonumą. Ką man duoda savanorystė? Didžiausia dovana – vaiko šypsena, nes kai šypsosi vaikas, šypsosi visas pasaulis“ – baigia savo pasisakymą žinomo lenkiško pedagogo Januszo Korczako žodžiais.

Małgorzata irgi neabejoja: – Jei ne toji savanorystė, nepatirčiau tiek nuostabių akimirkų, pasitenkinimo ir džiaugsmo. Išpildžiau norą prisidėti prie svarbaus tikslo ir pagalbos kitiems. Pasisakymą Małgorzata pabaigia: – Mano svajonė yra sugrįžti pas vaikus taip dažnai, kaip tik įmanoma.

Jei Tave domina savanorystė viename iš lenkų vaikų globos namų Lietuvoje, EFHR kviečia Tave. Tai puiki galimybė pažinti naujus žmones, įgyti ne tik vertingos patirties, bet ir pelnyti vaikų simpatijas. Visa informacija apie šių metų iniciatyvą pasirodys netrukus mūsų tinklalapyje.

EFHR

Susijęs įrašas

Neaiški ir nerimą kelianti tautinių mažumų mokyklų ateitis

Neaiški ir nerimą kelianti tautinių mažumų mokyklų ateitis

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar kartą pasisakė apie tautinių mažumų mokyklas. Buvo pristatyti pasiūlymai. Savivaldybių…
Ar neapykantos kalbai Lietuvoje uždegama žalia šviesa?

Ar neapykantos kalbai Lietuvoje uždegama žalia šviesa?

Internetui tapus ne tik kasdieniu informacijos, darbo ir pramogų įrankiu, neapykantos kalba taip pat rado savo…
EFHR pareiškimas dėl siūlymų atsisakyti rusų tautinės mažumos mokyklų

EFHR pareiškimas dėl siūlymų atsisakyti rusų tautinės mažumos mokyklų

VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ (EFHR) griežtai smerkia siūlymus atsisakyti rusų tautinės mažumos švietimo įstaigų Diskusijos…