Dvikalbės lentelės – istorijos pabaiga ar pradžia?

Prieš trejus metus baigėsi teisminiai procesai, kuriuose savivaldybių administracijų direktoriai buvo įpareigoti sumokėti baudas už kabančias dvikalbes lenteles. Nuo to laiko priimtas kompromisinis sprendimas – ant privačių namų dvikalbiai gatvių pavadinimai gali būti, tačiau oficialūs – ant stulpelių – privalo būti išimtinai lietuvių kalba.

Šių metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė buvo priversta teisme ginti dekoratyvines dvikalbes lenteles, kurias iškabino miesto meras rodydamas pagarbą ir simbolinį gestą tautinėms mažumoms. Tą kartą teismas pripažino, kad nagrinėjamuoju atveju atidengtos ginčo lentelės užsienio kalbomis nėra viešieji užrašai, kaip jie apibrėžiami Valstybinės kalbos įstatymo 17 str. 1 d., todėl jiems netaikytinos šio straipsnio nuostatos. Teismas nurodė, kad lentelės atidengtos kaip meniniai gatvių akcentai, puošybos elementai, simbolizuojantys Lietuvos valstybės bei Vilniaus miesto ryšius su atitinkama tauta ar bendruomene.

Tuo tarpu šių metų liepos 18 d. Trakuose iškilmingai atidarytas skveras prie tilto į Trakų salos pilį, kuriam 2017 m. birželio 1 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas Simono Firkovičiaus (1897-1982) vardas. Atidarymo renginio nuotraukose matyti skvero pavadinimo lentelė lietuvių kalba, o po ja – ir karaimų kalba.

Lietuvos ratifikuota Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija numato, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. Deja, nepaisant šių normų, Lietuvoje galiojantys teisinis reglamentavimas neįgyvendina šios teisės ir draudžia oficialius užrašus tautinių mažumų kalba. To rezultatas, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybė ir Meras, taip pat Trakų rajono savivaldybė yra priversti lenteles tautinių mažumų kalba kabinti dekoratyvines, t.y. pakeisti teksto šriftą, galbūt įterpti vieną ar kelis dekoracinius elementus. Ar tai absurdiška? Taip, tačiau absurdiški ne sprendimai, o galiojantys draudimai.

VšĮ “Europos žmogaus teisių fondas” paskelbtas straipsnis “Dvikalbės lentelės Europos Sąjungoje tai standartas” apibendrina situaciją Europoje – Lenkijoje, Austrijoje, Kroatijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse dvikalbės lentelės yra nediskutuotinas tautinių mažumų teiių užtikrinimo standartas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2009 m. yra nurodęs, kad “Konvencijos taikymas nėra absoliutus. Valstybė, ratifikavusi konvenciją, turi atitinkamo pasirinkimo sąlygas, tai yra ji privalo Konvencijos 11 straipsnio 3 dalį taikyti „remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais“, „atsižvelgusios į konkrečias sąlygas“, „jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“. Vykdydama šias sąlygas bei Konvencijos ratifikavimo 2 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo nustatyti Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, kurios nenumatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose, įgyvendinimo tvarką”.

Nuo 2009 m. teismo įpareigojimo iki šiol neturime parengtos įgyvendinimo tvarkos. Valdžios reikalaujamas tautos homogeniškumas atrodo dirbtinai ir prieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams. Atitinkamai, nesant teisinio reglamentavimo ir toliau įvairiuose Lietuvos gyvenvietėse matysime “beveik teisėtas” dvikalbes lenteles ant privačių namų, o savivaldybės darbuotojai ir toliau lavins kūrybiškumą puošdami dekoratyvines lenteles. 

EFHR