Prezidentė Dalia Grybauskaitė siekia saugoti lietuvių kalbą ir kultūrą nepaisant Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų

Paskutiniai įvykiai Lietuvoje rodo, kaip stipriai Lietuva bijo grėsmės, kurią kelia jos teritorijoje gyvenančios tautinės mažumos. Asmenvardžių rašymo originalo kalba Europos Sąjungos piliečių pasuose klausimas vis dar laukia sprendimo. Panašiai kaip dvikalbių lentelių įteisinimas, kurios 2014 m. liepos 17 d. buvo pašalintos iš Tautinių mažumų įstatymo projekto. Be to, pats Įstatymo projektas ne vieną kartą buvo išbraukiamas iš Seimo posėdžių darbotvarkės. Įtemptos situacijos taip pat nenori išspręsti Lietuvos prezidentė, kuri eilinį kartą pila deguto į ugnį.

Susitikime su Lietuvos ambasadoriais Prezidentė pareiškė savo nuomonę apie asmenvardžių rašybą bei dvikalbius topografinius pavadinimus. Ji mano, kad Lietuva yra maža valstybė, todėl turi saugoti savo kalbą ir kultūrą. Atrodo, kad Prezidentė pamiršta, kad tai galima daryti kitu būdu, kuris saugos visų Lietuvos piliečių interesus ir teises, įskaitant jos teritorijoje gyvenančių tautinių mažumų.

Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) primena, kad Lietuva nuo 1993 m. yra Europos tarybos (ET) narė. Pagrindinė įstojimo į ET sąlyga yra parlamentinės demokratijos gerbimas bei žmogaus teisių apsaugos kriterijaus įvykdymas. Tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva taip pat ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, taip įsipareigodama saugoti savo teritorijoje gyvenančias tautines mažumas.

Kaip jau rašėme, Prezidentė atkakliai teigia, kad jokia Europos organizacija, kuri tyrė kaltinimus dėl tautinių mažumų diskriminacijos, nepatvirtino, kad Lietuva nesilaiko tarptautinių, įskaitant Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos normų.

Prezidentė klaidingai supranta Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus visų savo piliečių atžvilgiu, eilinį kartą sukeldama Lietuvai tarptautinės aplinkos kritikos grėsmę. EFHR sutinka, kad reikia saugoti ir puoselėti kiekvienos tautos kalbą ir kultūrą, bet vienos tautos saugojimas negali kelti grėsmės kitos tautybės piliečių teisėms. Be to, pagal daugumos požiūrį į mažumas sprendžiama apie valstybės brandą.

Problema yra ne santykiuose su Lenkija, kuri reikalauja išspręsti ilgus metus besitęsiančius klausimus, tačiau  priimtuose įsipareigojimuose, apie kuriuos, atrodo, pamirštama. Toks spaudimas neatsirastų, jeigu Lietuva nepamirštų savo įsipareigojimų, kylančių taip pat iš pasirašytų susitarimų.

Atrodo, kad Prezidentė puoselėja senamadišką patriotizmą, kuris turi įtakos Lietuvos piliečių migracijai. Įsipareigojimų įvykdymas, gera valia bei tarpusavio supratimas tikrai pakeistų tvyrančią įtampą bei suvienytų Lietuvos visuomenę, įskaitant politikus, kurie šios visuomenės narių vardu priima teisės aktus.

EFHR tikisi, kad prezidentė pradės ginti visos Lietuvos visuomenės, kurios 16 proc. sudaro tautinių mažumų atstovai, interesus ir teises, bei tokiu būdu prisidės prie tinkamos Lietuvos tautinių mažumų teisių apsaugos augimo.

EFHR